Mokymosi turinys
Šio modulio tikslas – padėti vyresnio amžiaus besimokantiesiems, suaugusiųjų švietėjams ir muziejų ar galerijų edukatoriams kultūros erdvėse taikyti interaktyvųjį pasakojimą ir vedamas diskusijas kaip praktinius edukacinius metodus.
Modulis padeda dalyviams apsilankymą muziejuje, galerijoje ar bendruomenės kultūros erdvėje paversti aktyvia mokymosi patirtimi. Dalyviai mokosi ne tik žvelgti į meno kūrinius ar objektus, bet ir užduoti klausimus, pradėti pokalbius, kartu kurti pasakojimus bei skatinti skirtingas interpretacijas.
Šiame modulyje nesiekiama formaliai dėstyti meno istorijos ar pateikti ekspertinių interpretacijų. Daugiausia dėmesio skiriama paprastiems ir prieinamiems metodams, padedantiems senjorams dalyvauti, dalytis mintimis, klausytis kitų ir labiau pasitikėti savimi kaip būsimiems kultūros ambasadoriams.
Baigę šį modulį, besimokantieji:
● supras interaktyviojo pasakojimo vaidmenį suaugusiųjų švietime ir kultūriniame mokymesi;
● supras, kaip pasakojimas ir vedamas dialogas gali padėti senjorams aktyviai dalyvauti lankantis muziejuose ir galerijose;
● išmoks meno kūrinių, muziejų objektų ar parodų temų stebėjimą paversti struktūruotomis grupinėmis diskusijomis;
● išbandys pasakojimo klausimus ir užuominas, padedančius vyresnio amžiaus besimokantiesiems reikšti mintis, asociacijas ir interpretacijas;
● sužinos, kaip pasakojimo ratai ir dalyvių tarpusavio mainai skatina dalyvavimą, klausymąsi ir bendrą prasmės kūrimą;
● supras, kaip vesti diskusija grįstą mokymąsi nepaverčiant veiklos formalia paskaita;
● išmoks parengti paprastą pasakojimu grįstos veiklos planą muziejui, galerijai ar bendruomenės kultūros erdvei.
Žinios ir supratimas
Baigę šį modulį, besimokantieji gebės:
● paaiškinti, ką interaktyvusis pasakojimas reiškia suaugusiųjų švietime ir kultūros erdvėse;
● apibūdinti skirtumą tarp formalios paskaitos ir vedamos kultūrinės diskusijos;
● įvardyti pagrindinius paprasto pasakojimo elementus: vietą, veikėją, situaciją, emociją, pokytį ir prasmę;
● atpažinti atvirųjų ir kitų pasakojimo klausimų bei užuominų vertę;
● suprasti, kaip pasakojimų kūrimas grupėje skatina dialogą, dalyvių tarpusavio mainus ir dalyvavimą kultūriniame gyvenime;
● įvardyti pagrindinius veiklos vedimo principus, padedančius išlaikyti diskusiją aiškią, pagarbią ir susietą su kultūrine išvyka.
Baigę šį modulį, besimokantieji gebės:
● paprastais klausimais padėti grupei pereiti nuo stebėjimo prie dialogo;
● kurti pasakojimo klausimus ir užuominas, paremtus meno kūriniais, muziejų objektais, nuotraukomis ar parodų temomis;
● vesti trumpą pasakojimo ratą su vyresnio amžiaus dalyviais;
● skatinti dalyvius atskiras mintis sujungti į bendrą grupės pasakojimą;
● palaikyti subalansuotą dalyvavimą diskusijoje;
● vengti ilgų paaiškinimų, kai veiklos tikslas – skatinti dialogą;
● parengti trumpą pasakojimu grįstos veiklos planą.
Tikimasi, kad baigę šį modulį besimokantieji labiau pasitikės savo gebėjimu:
● pasakojimą taikyti kaip paprastą ir įtraukų būdą senjorams sudominti kultūrine veikla;
● skatinti skirtingas interpretacijas, neieškant vienintelio „teisingo“ atsakymo;
● vertinti senjorų mintis, patirtį ir asmeninį požiūrį;
● palaikyti draugišką ir dalyvauti skatinančią aplinką;
● veikti kaip kultūros ambasadoriai, skatinantys vyresnio amžiaus žmones dalyvauti kultūriniame gyvenime.
Muziejai, galerijos ir kitos kultūros erdvės nėra vien vietos, kuriose žmonės apžiūri objektus ar klausosi paaiškinimų. Tai gali būti erdvės, kuriose žmonės kalbasi, įsivaizduoja, klausia ir mokosi vieni iš kitų.
Daugeliui senjorų kultūrinė išvyka tampa prasmingesnė, kai jie kviečiami aktyviai dalyvauti. Paveikslas, nuotrauka, senas daiktas ar net muziejaus patalpa gali paskatinti pokalbį ir padėti žmonėms dalytis įspūdžiais, asmeniniu požiūriu, trumpais pasakojimais ar klausimais.
Šiame modulyje interaktyvusis pasakojimas ir vedamos diskusijos pristatomi kaip paprasti edukaciniai metodai. Dalyviams nereikia būti meno ekspertais. Svarbiausia – gebėti stebėti, klausytis, užduoti tinkamus klausimus ir kurti erdvę, kurioje galima dalytis skirtingomis interpretacijomis.
Šis požiūris susijęs su suaugusiųjų mokymusi. Suaugusieji paprastai geriau mokosi, kai veikla yra praktiška, siejasi su jų patirtimi ir grindžiama tarpusavio mainais, o ne pasyviu klausymusi.
Muziejuose ir galerijose tai reiškia perėjimą nuo „Aš jums paaiškinsiu šį meno kūrinį“ prie „Pažvelkime į jį kartu ir atraskime, kokias prasmes galime sukurti“. Šis pokytis svarbus vyresnio amžiaus kultūros ambasadoriams. Jų vaidmuo – ne skaityti formalias paskaitas, bet skatinti dalyvavimą, palaikyti dialogą ir padėti kitiems vyresnio amžiaus žmonėms pajusti glaudesnį ryšį su kultūriniu gyvenimu.
Pasitelkę pasakojimą ir diskusiją, senjorai gali tapti aktyviais kultūrinės patirties dalyviais, o ne vien eksponatus stebinčiais lankytojais.
Šiame modulyje besimokantieji susipažins su pasakojimo klausimais ir užuominomis, pasakojimo ratais ir diskusija grįstais metodais, padedančiais kultūros objektų stebėjimą paversti aktyviu mokymusi.
Interaktyvusis pasakojimas nėra vien istorijos papasakojimas grupei. Šiame modulyje pasakojimai naudojami žmonėms į pokalbį įtraukti. Veiklos vedėjas nepateikia visų atsakymų – jis padeda dalyviams stebėti, įsivaizduoti, klausti, dalytis mintimis ir kartu kurti prasmę.
Tai ypač naudinga suaugusiųjų švietime. Suaugusieji atsineša didelę gyvenimo patirtį ir paprastai geriau mokosi, kai veikla jiems atrodo aktuali, pagarbi ir susijusi su tikromis gyvenimo situacijomis.
Muziejuje ar galerijoje interaktyvusis pasakojimas gali prasidėti nuo labai paprasto dalyko: paveikslo, daikto, nuotraukos, patalpos, spalvos ar kieno nors pastebėtos detalės. Objektas tampa atspirties tašku. Diskusija neprivalo vesti prie vienos „teisingos“ interpretacijos – gali atverti kelias galimas prasmes.
Tai svarbu vyresnio amžiaus kultūros ambasadoriams. Jiems nereikia visko paaiškinti apie menininką, laikotarpį ar stilių. Jų vaidmuo – padėti kitiems senjorams pajusti, kad jie kviečiami įsitraukti į kultūrinę patirtį. Tinkamas klausimas kartais gali būti veiksmingesnis už ilgą paaiškinimą.
Pasakoti istorijas daugeliui žmonių yra natūralu. Senjorai dažnai turi turtingą gyvenimo patirtį, savo nuomonę ir asmeninių asociacijų. Pakviesti kalbėti jie gali tai, ką mato kultūros erdvėje, susieti su tuo, ką pažįsta iš gyvenimo.
Tai nereiškia, kad kiekviena veikla turi tapti prisiminimų žadinimo užsiėmimu. Šiame modulyje pasakojimas taikomas kaip edukacinis ir veiklos vedimo metodas, padedantis žmonėms nuo tylaus stebėjimo pereiti prie aktyvaus dalyvavimo.
Užuot klausęs tik:
„Kaip vadinasi šis paveikslas?“
veiklos vedėjas gali paklausti:
„Kaip manote, kas čia vyksta?“
„Kas galėjo nutikti prieš šią akimirką?“
„Jei šis objektas galėtų kalbėti, ką jis pasakytų?“
Šiais klausimais žinios netikrinamos. Jie skatina mąstyti.
Interaktyvusis pasakojimas padeda mokytis keliais būdais.
Pirma, jis padeda dalyviams sutelkti dėmesį. Žinodami, kad bus pakviesti ką nors pasakyti, žmonės dažnai įsižiūri atidžiau.
Antra, jis atskleidžia asmeninės interpretacijos vertę. Senjorams gali atrodyti, kad jie žino „nepakankamai“, kad galėtų kalbėti kultūros erdvėje. Pasakojimas šį spaudimą sumažina.
Trečia, jis skatina dialogą. Vieno žmogaus mintis gali įkvėpti kitą. Grupė gali pamažu sukurti bendrą pasakojimą, net jei dalyviai iš pradžių laikėsi skirtingų požiūrių.
Galiausiai jis stiprina pasitikėjimą savimi. Kartą pasisakęs mažoje grupėje senjoras gali lengviau ryžtis kalbėti ir vėliau.
Šiame modulyje vadovausimės šešiais paprastais principais.
1. Pradėkite nuo stebėjimo
Prieš kviesdami žmones įsivaizduoti ar interpretuoti, suteikite jiems laiko įsižiūrėti.
Naudingi klausimai:
● Ką pastebite pirmiausia?
● Kokios detalės patraukia jūsų dėmesį?
● Kas vyksta šiame vaizde arba ką pasakoja šis objektas?
2. Judėkite žingsnis po žingsnio
Nepradėkite nuo sudėtingų klausimų. Pirmiausia klauskite apie tai, ką žmonės mato, o tada pereikite prie to, ką jie mano, jaučia ar įsivaizduoja.
Paprasta klausimų seka:
● Ką matome?
● Kaip manome, kas čia vyksta?
● Koks pasakojimas galėtų slypėti už šio vaizdo ar objekto?
● Apie ką tai skatina mus susimąstyti šiandien?
3. Pasitelkite pasakojimo klausimus ir užuominas
Pasakojimo klausimas ar užuomina padeda žmonėms kurti pasakojimą. Toks klausimas ar užuomina nepateikia atsakymo, bet atveria įvairių galimybių.
Pavyzdžiai:
● Įsivaizduokite, kad šis objektas turėjo savininką. Kas galėjo būti tas žmogus?
● Koks galėtų būti pirmasis pasakojimo apie šį vaizdą sakinys?
● Kas galėtų nutikti toliau?
● Kaip pavadintumėte šią akimirką?
4. Priimkite skirtingas interpretacijas
Interaktyviajame pasakojime laukiami skirtingi atsakymai. Du žmonės gali matyti tą patį vaizdą ir įsivaizduoti skirtingus pasakojimus. Tai yra mokymosi proceso dalis.
Veiklos vedėjas gali sakyti:
● Tai įdomus požiūris. Gal kas nors mato kitaip?
● Ar galime pridėti dar vieną galimybę?
● Koks dar pasakojimas galėtų čia slypėti?
5. Išlaikykite pasakojimo ryšį su kultūros objektu
Diskusija gali būti kūrybiška, tačiau neturėtų atitrūkti nuo kultūrinės išvykos. Veiklos vedėjas gali švelniai grąžinti grupės dėmesį klausdamas: „Kuri paveikslo detalė paskatino jus taip pagalvoti?“
● Kurioje objekto vietoje matome šią mintį?
● Kuri parodos dalis siejasi su jūsų pasakojimu?
Pabaigoje užduokite vieną paskutinį klausimą, padedantį dalyviams apmąstyti patirtį.
Pavyzdžiai:
● Kokią mintį išsinešite iš šios diskusijos?
● Ar šis objektas paskatino jus apie ką nors pagalvoti kitaip?
● Ką atradome kartu?
1 infografikas. Šaltinis: Bukovinos instituto, pasitelkus dirbtinį intelektą, sukurtas originalus MUGArtS mokymo programos grafinis elementas
Grupė senjorų lankosi galerijoje ir sustoja prie gatvės sceną vaizduojančio paveikslo.
Veiklos vedėjas pradeda ne nuo menininko biografijos, bet sako:
„Akimirką pažvelkime į šią sceną. Ką pastebite pirmiausia?“
Vienas dalyvis pastebi žmones fone, kitas – šviesą, o dar kitas – atvirą langą. Tada veiklos vedėjas klausia:
„Jei ši gatvė turėtų savo pasakojimą, kas galėtų čia vykti?“
Grupė kuria galimus pasakojimus. Gal kas nors laukia laiško. Gal gatvėje ruošiamasi šventei. O gal atviras langas priklauso tyliai aplinką stebinčiam žmogui.
Po kelių minučių veiklos vedėjas vėl susieja pasakojimą su meno kūriniu:
„Kurios detalės padėjo mums įsivaizduoti šį pasakojimą?“
Ši paprasta veikla padeda grupei stebėti, laisvai kalbėti ir sieti savo mintis.
Kultūrinė išvyka dažnai prasideda nuo stebėjimo. Žmonės įeina į muziejų ar galeriją, sustoja prie meno kūrinio arba objekto ir mėgina suprasti, ką mato. Kartais jie laukia, kol kas nors paaiškins. Kartais tyli, nes mano žinantys nepakankamai.
Moderuojamas dialogas šią situaciją pakeičia. Jis padeda dalyviams nuo paprasto žiūrėjimo pereiti prie bendro pokalbio apie tai, ką jie mato.
Veiklos vedėjui nereikia skaityti paskaitos. Jis aiškiais ir paprastais klausimais žingsnis po žingsnio veda grupę. Klausimai padeda žmonėms pastebėti detales, paaiškinti savo mintis, išklausyti kitus ir pamažu kurti bendrą supratimą.
Moderuojamas dialogas – tai struktūruotas pokalbis. Jis skiriasi nuo laisvos diskusijos, kurioje galima nukrypti nuo pagrindinės temos, ir nuo formalaus pristatymo, kai vienas žmogus kalba, o kiti tik klausosi.
Veiklos vedėjas iš anksto parengia kelis klausimus ir, jais remdamasis, žingsnis po žingsnio plėtoja grupės pokalbį. Dialogas išlieka susietas su meno kūriniu, objektu ar kultūros erdve, o dalyviai skatinami dalytis savo mintimis ir įžvalgomis.
Vienas iš tokio darbo pavyzdžių – vizualinio mąstymo strategija (VTS). VTS diskusijose užduodami atvirieji klausimai, skatinantys dalyvius atidžiai žiūrėti, pagrįsti savo mintis ir pastebėti daugiau detalių. Šiame modulyje nebūtina tiksliai taikyti VTS metodo, tačiau galima vadovautis pagrindine jo logika: pradėti nuo stebėjimo, paprašyti dalyvių pagrįsti savo mintis ir į pokalbį įtraukti daugiau grupės narių.
Daugelis pokalbių kultūros temomis prasideda nuo faktinių klausimų:
● Kas tai sukūrė?
● Kada tai buvo sukurta?
● Koks tai stilius?
Šie klausimai gali būti naudingi, tačiau dalyviams jie taip pat gali sukelti tikrinimo jausmą. Vedamas dialogas prasideda nuo to, ką žmonės gali pamatyti, pagalvoti ir kuo gali pasidomėti.
Užuot klausę... | Pamėginkite klausti... |
Kas nutapė šį paveikslą? | Ką pastebite pirmiausia? |
Kokiam laikotarpiui tai priklauso? | Kokios detalės žadina jūsų smalsumą? |
Ką reiškia šis meno kūrinys? | Kokias galimas prasmes galime čia atrasti? |
Ar šis objektas svarbus? | Kodėl šis objektas galėjo būti kam nors svarbus? |
Kokia yra teisinga interpretacija? | Kokias skirtingas interpretacijas galime sukurti kartu? |
Šis nedidelis pokytis padaro veiklą prieinamesnę. Kad galėtų pradėti, dalyviams nereikia specialiųjų žinių.
Mąstymo rutina „Matau, manau, klausiu“ paremta panašia seka: besimokantieji pirmiausia įvardija, ką mato, tada – ką mano, o galiausiai – kokių klausimų jiems kelia objektas ar vaizdas.
Paprastą vedamą dialogą gali sudaryti trys etapai.
1. Stebėjimas
Tai saugiausias atspirties taškas. Paprašykite dalyvių apibūdinti tai, ką jie mato.
Naudingi klausimai:
● Ką matote?
● Kokias spalvas, formas ar žmones pastebite?
● Kur pirmiausia krypsta jūsų žvilgsnis?
● Kokią nedidelę detalę atradote įsižiūrėję ilgiau?
Šiame etape veiklos vedėjas neturėtų skubėti taisyti atsakymų. Tikslas – padėti žmonėms atidžiau įsižiūrėti.
2. Interpretavimas
Dabar grupė gali nuo stebėjimo pereiti prie svarstymo.
Naudingi klausimai:
● Kaip manote, kas čia vyksta?
● Ką matote, kad taip sakote?
● Kokią nuotaiką ar atmosferą čia juntate?
● Ką šis objektas galėtų papasakoti apie jį naudojusį žmogų?
Klausimas „Ką matote, kad taip sakote?“ ypač naudingas, nes skatina dalyvius savo mintį susieti su matoma detale.
3. Sąsajų kūrimas
Tik po stebėjimo ir interpretavimo veiklos vedėjas turėtų pakviesti ieškoti platesnių sąsajų.
Naudingi klausimai:
● Ar tai mums primena ką nors iš kasdienio gyvenimo?
● Ar galime šį objektą susieti su vietos tradicija, šeimos istorija ar bendruomenės patirtimi?
● Apie ką šis vaizdas skatina mus susimąstyti šiandien?
● Kodėl tai vis dar galėtų būti prasminga žmonėms šiandien?
Šis etapas padeda grupei susieti kultūrą su gyvenimu.
2 infografikas. Šaltinis: Bukovinos instituto, pasitelkus dirbtinį intelektą, sukurtas originalus MUGArtS mokymo programos grafinis elementas
Veiklos vedėjo vaidmuo
Veiklos vedėjas padeda pokalbiui judėti pirmyn, tačiau nekontroliuoja kiekvieno atsakymo.
Veiklos vedėjas turėtų:
● prieš kviesdamas kalbėti suteikti žmonėms laiko įsižiūrėti;
● vienu metu užduoti vieną klausimą;
● atidžiai klausytis ir paprastais žodžiais pakartoti pagrindines mintis;
● be spaudimo pakviesti tylesnius dalyvius;
● kai įmanoma, susieti skirtingus atsakymus;
● prireikus grąžinti grupės dėmesį prie meno kūrinio ar objekto;
● vengti ilgų paaiškinimų, nebent jie tikrai reikalingi.
Pavyzdžiui, jei dalyvis sako „Šis paveikslas atrodo vienišas“, veiklos vedėjas gali atsakyti:
„Pastebėjote vienišumo jausmą. Kokios paveikslo detalės jums sudaro tokį įspūdį?“
Taip pripažįstama dalyvio mintis, paprašoma ją pagrįsti ir grupės dėmesys grąžinamas prie stebėjimo.
Kada pateikti faktinės informacijos
Vedamas dialogas nereiškia, kad faktinė informacija yra draudžiama. Istorinė ar meninė informacija gali būti naudinga, tačiau svarbu ją pateikti tinkamu metu.
Jei veiklos vedėjas pradžioje pateikia per daug informacijos, dalyviai gali tapti pasyvūs. Geriau pirmiausia leisti grupei įsižiūrėti ir padiskutuoti, o tada pateikti vieną trumpą faktą.
Pavyzdžiui:
„Pastebėjote drabužius, laikyseną ir ant stalo esančius daiktus. Viena detalė, galinti padėti, yra tai, kad šis paveikslas buvo sukurtas...“
Informacija tampa dialogo atrama, o ne jo pakaitalu.
Lankydamiesi muziejuje ar galerijoje vyresnio amžiaus kultūros ambasadoriai gali taikyti šį trumpą modelį:
Pasirinkite vieną objektą ar meno kūrinį.
Skirkite 30–60 sekundžių tyliai apžiūrai.
Paklauskite: „Ką pastebite pirmiausia?“
Paklauskite: „Kaip manote, kas čia galėtų vykti?“
Paklauskite: „Ką matote, kad taip manote?“
Paklauskite: „Gal kas nors turi kitą mintį?“
Paklauskite: „Ką šis objektas gali papasakoti apie žmones, bendruomenę ar šiandienį gyvenimą?“
Užbaikite klausimu: „Kokią mintį išsinešite iš šios diskusijos?“
Šis modelis pakankamai paprastas, kad jį galėtų taikyti senjorai, savanoriai, suaugusiųjų švietėjai ar muziejų darbuotojai.
Praktinis pavyzdys:
Vyresnio amžiaus kultūros ambasadorius lydi nedidelę grupę vietos galerijoje. Grupė sustoja prie portreto.
Užuot sakęs „Tai konkrečiu meniniu stiliumi nutapytas portretas“, ambasadorius pradeda taip:
„Akimirką ramiai įsižiūrėkime. Ką pastebite pirmiausia?“
Vienas žmogus sako, kad veidas atrodo rimtas. Kitas pastebi rankas. Dar kas nors atkreipia dėmesį į tamsų foną.
Ambasadorius tęsia:
„Ką šios detalės skatina jus manyti apie šį žmogų?“
Grupė pateikia skirtingų minčių. Vieniems žmogus atrodo pavargęs, kitiems – išdidus. Ambasadorius klausia:
„Ką matote, kad taip sakote?“
Vėliau ambasadorius pateikia trumpą faktą, tačiau tik po to, kai grupė jau aptarė portretą.
Diskusija baigiama klausimu:
„Jei turėtume apibūdinti šį žmogų vienu žodžiu, kokį pasirinktume?“
Ne kiekviena grupė pradeda kalbėti lengvai. Vieniems dalyviams reikia laiko, kitiems – aiškaus klausimo. Kartais tylą nuo pokalbio skiria tik vienas tinkamai parinktas klausimas ar užuomina.
Pasakojimą skatinantis klausimas ar užuomina – tai trumpas klausimas, nuoroda ar nebaigta mintis, padedanti žmonėms pradėti pasakojimą, tęsti mintį arba pažvelgti į kultūros objektą kitu kampu. Tokia formuluotė suteikia kryptį, tačiau nenulemia atsakymo.
Tai svarbu vyresnio amžiaus besimokantiesiems. Toks klausimas ar užuomina gali sumažinti įtampą ir padaryti užduotį konkretesnę.
Pasakojimą skatinantis klausimas ar užuomina nėra tas pats, kas faktinis klausimas.
Faktiniu klausimu paprastai prašoma pateikti informaciją:
● Kas sukūrė šį objektą?
● Iš kokių metų jis yra?
● Kaip vadinasi šis meno kūrinys?
Pasakojimą skatinantis klausimas ar užuomina kviečia įsivaizduoti, interpretuoti ar kurti sąsajas:
● Kas galėjo naudoti šį objektą?
● Kas galėtų vykti šioje scenoje?
● Jei ši patalpa galėtų kalbėti, kokį pasakojimą ji papasakotų?
● Kas nutiko prieš pat šią akimirką?
Toks klausimas ar užuomina skatina dalyvauti, nes žinios nėra tikrinamos – kiekvienas kviečiamas prisidėti.
Pasakojimą skatinantys klausimai ir užuominos naudingi 55 metų ir vyresniems žmonėms dėl kelių priežasčių.
Pirma, jie suteikia struktūrą. Kai kurie senjorai diskusijos pradžioje gali nedrįsti kalbėti. Tinkamas klausimas ar užuomina suteikia aiškų atspirties tašką.
Antra, tokie klausimai ir užuominos suteikia skirtingų galimybių įsitraukti. Vienas žmogus gali atsakyti remdamasis stebėjimu, kitas – vaizduote, o dar kitas susieti objektą su kasdieniu gyvenimu.
Trečia, tokie klausimai ir užuominos pokalbį daro žmogiškesnį. Užuot reikalavę „teisingos“ interpretacijos, jie skatina smalsumą ir saviraišką.
Galiausiai jie atitinka suaugusiųjų mokymosi principus, nes suaugusieji aktyviau įsitraukia, kai mokymasis yra aktualus, praktiškas ir susietas su patirtimi.
Šiame modulyje naudinga išskirti penkias paprastas rūšis.
1. Stebėti skatinantys klausimai
Šie klausimai padeda dalyviams pradėti nuo to, ką jie mato.
Pavyzdžiai:
● Ką pastebite pirmiausia?
● Kuri detalė patraukia jūsų dėmesį?
● Kas šiame vaizde atrodo svarbu?
● Ką pastebite tokio, ko kiti galbūt dar nepamatė?
2. Vaizduotę skatinantys klausimai
Šie klausimai padeda dalyviams kurti galimas prasmes ar pasakojimus.
Pavyzdžiai:
● Kas čia galėtų vykti?
● Kas galėtų būti šis žmogus?
● Jei šis objektas turėtų savo pasakojimą, koks jis galėtų būti?
● Kas galėtų nutikti toliau?
3. Perspektyvą atskleidžiantys klausimai
Šie klausimai padeda dalyviams pažvelgti į pasakojimą iš tam tikro veikėjo ar objekto perspektyvos.
Pavyzdžiai:
● Ką galėtų galvoti šis žmogus?
● Kaip galėjo jaustis šio objekto savininkas?
● Jei būtumėte šioje scenoje, ką pastebėtumėte pirmiausia?
● Ko paklaustumėte šio žmogaus ar objekto?
4. Įvykių seką kurti skatinantys klausimai
Šie klausimai padeda dalyviams įsivaizduoti laiko tėkmę.
Pavyzdžiai:
● Kas galėjo nutikti prieš šią akimirką?
● Kaip manote, kas nutiko vėliau?
● Kaip šis objektas čia atsirado?
● Kas galėjo pasikeisti po šios scenos?
Šie klausimai ypač tinka aptariant paveikslus, nuotraukas, istorinius objektus ir parodų ekspozicijas. Jie padeda dalyviams kurti nuoseklų pasakojimą, o ne tik pavienius įspūdžius.
5. Prasmę apmąstyti skatinantys klausimai
Šie klausimai padeda grupei apmąstyti reikšmę.
Pavyzdžiai:
● Kodėl tai galėtų būti svarbu žmonėms šiandien?
● Ką šis objektas pasakoja apie to meto gyvenimą?
● Ko galime pasimokyti iš šios scenos?
● Ar tai siejasi su kuo nors, ką pažįstame iš savo bendruomenės ar kasdienio gyvenimo?
Tinkama formuluotė turėtų būti:
● aiški;
● trumpa;
● atvira;
● susieta su objektu ar meno kūriniu;
● lengvai suprantama.
Ji neturėtų skambėti kaip egzamino klausimas.
Labai platus klausimas, pavyzdžiui, „Kokia yra grožio prasmė?“, gali būti įdomus, tačiau kultūrinės diskusijos pradžiai yra per daug abstraktus.
Veiksmingesnis klausimas yra konkretesnis:
● „Kas šiame paveiksle atrodo ramu, o kas – neramu?“
„Kuri detalė mums ką nors pasakoja apie šio žmogaus gyvenimą?“
„Jei šis objektas galėtų papasakoti vieną trumpą istoriją, ką jis pasakytų?“
Tokie klausimai yra konkretesni ir tinkamesni kultūrinės diskusijos pradžiai.
Naudinga klausimų seka
Klausimai veiksmingiausi, kai pateikiami paprasta seka. Pakanka trijų ar keturių tinkamų klausimų.
Naudinga seka galėtų būti tokia:
Pradėkite nuo stebėjimo: ką pastebite pirmiausia?
Pereikite prie interpretavimo: kaip manote, kas čia vyksta?
Pakvieskite pažvelgti iš kitos perspektyvos: ką šis žmogus ar objektas galėtų mėginti mums pasakyti?
Užbaikite apmąstymu: kodėl tai svarbu mums šiandien?
Tokia laipsniška struktūra padeda įsitraukti tylesniems dalyviams.
Vyresnio amžiaus besimokantieji nėra vienalytė grupė. Vieni pasitiki savimi, kitiems reikia daugiau laiko. Klausimus reikėtų pritaikyti apgalvotai.
Praktiniai patarimai:
● Vartokite paprastą kalbą.
● Vienu metu užduokite vieną klausimą.
● Suteikite žmonėms laiko pagalvoti.
● Prireikus klausimą pakartokite arba suformuluokite kitaip.
● Užduokite papildomų klausimų.
● Venkite klausimų, kurie pernelyg greitai skatina dalytis asmeniniais išgyvenimais.
Šis modulis nėra skirtas terapijai ar asmeniniam atsivėrimui. Dalyviai gali pasirinkti pasidalyti asmenine patirtimi, tačiau veiklos vedėjas neturėtų jų skatinti tai daryti per prievartą.
Papildomi klausimai padeda veiklos vedėjui palaikyti diskusiją jos neužgožiant.
Pavyzdžiai:
● Ką matote, kad taip sakote?
● Gal kas nors gali pridėti dar vieną galimybę?
● Ar kas nors pastebi ką nors kita?
● Kuri detalė padėjo jums įsivaizduoti tokį pasakojimą?
● Ar galime susieti šias dvi mintis?
● Kokiu žodžiu apibūdintumėte šią sceną?
Šie papildomi klausimai dažnai ne mažiau svarbūs už pagrindinį. Jie palaiko pokalbio tėkmę.
3 infografikas. Šaltinis: Bukovinos instituto, pasitelkus dirbtinį intelektą, sukurtas originalus MUGArtS mokymo programos grafinis elementas
Nedidelė senjorų grupė vietos muziejuje stovi prie senos nespalvotos nuotraukos. Joje matyti keli prie pastato susirinkę žmonės.
Veiklos vedėjas pradeda nuo stebėti skatinančio klausimo:
„Ką šioje nuotraukoje pastebite pirmiausia?“
Vienas dalyvis pastebi drabužius, kitas – rimtas veidų išraiškas, o dar kitas – pastatą.
Tada veiklos vedėjas pereina prie vaizduotę skatinančio klausimo:
„Kaip manote, kas galėtų vykti šią akimirką?“
Grupė siūlo įvairias mintis: galbūt tai oficialus renginys, šeimos susibūrimas arba su bendruomenės gyvenimu susijęs įvykis.
Toliau pateikiamas perspektyvą atskleidžiantis klausimas:
„Jei vienas iš šių žmonių galėtų prabilti, ką jis mums papasakotų?“
Galiausiai veiklos vedėjas užbaigia prasmę apmąstyti skatinančiu klausimu:
„Ką ši nuotrauka galėtų mums papasakoti apie šios bendruomenės gyvenimą?“
Nuotrauka nebėra tik apžiūrima – ji tampa atspirties tašku bendram pokalbiui apie kultūrą.
Stenkitės vengti:
● klausimų, turinčių tik vieną teisingą atsakymą;
● labai ilgų klausimų;
● abstrakčių klausimų pokalbio pradžioje;
● klausimų, pernelyg nutolstančių nuo objekto;
● per daug klausimų per trumpą laiką;
● per greito dalyvių pertraukimo.
Gerai diskusijai reikia ritmo, o ne skubėjimo.
Kai kurioms kultūrinėms veikloms reikia lėtesnio ritmo. Žmonėms būtina suteikti laiko kalbėti, klausytis, lyginti mintis ir kartu ką nors sukurti.
Tai padaryti gali padėti pasakojimo ratas.
Šiame modulyje pasakojimo ratas – paprastas grupinis metodas, kai dalyviai susėda ar sustoja kartu ir paeiliui dalijasi trumpomis mintimis, įspūdžiais ar pasakojimais, kuriuos įkvėpė meno kūrinys, objektas, nuotrauka, parodos tema ar kultūros erdvė.
Tai ne paskaita ir ne debatai. Tai struktūruoti mainai, kuriuose kiekvienas žmogus gali išsakyti savo mintį.
Šis metodas naudingas vyresnio amžiaus kultūros ambasadoriams, nes suteikia aiškų ir draugišką būdą įtraukti grupę. Jiems reikia pasirinkti tinkamą objektą ar temą, aiškiai pristatyti veiklą, pakviesti trumpai pasidalyti mintimis ir padėti grupei jas susieti.
Apsilankymas muziejuje ar galerijoje kartais gali būti vienakryptis: vienas žmogus kalba, kiti klausosi. Pasakojimo ratas šią dinamiką pakeičia ir suteikia daugiau erdvės grupei.
Senjorams tai gali būti ypač vertinga. Daugelis vyresnio amžiaus žmonių turi turtingą gyvenimo patirtį, tačiau kultūros įstaigose ne visada jaučiasi kviečiami kalbėti. Pasakojimo ratas siunčia kitokią žinutę: jūsų požiūris čia svarbus.
Pasakojimo ratai taip pat skatina dalyvių tarpusavio mainus. Dalyviai mokosi ne tik iš veiklos vedėjo, bet ir vieni iš kitų.
Įprasta diskusija gali būti naudinga, tačiau ji gali tapti nesubalansuota. Vieni žmonės kalba daug, kiti tyli, o tema gali pernelyg nutolti nuo kultūros objekto.
Pasakojimo rato struktūra aiškesnė. Paprastai jį sudaro:
● vienas pasirinktas meno kūrinys, objektas ar tema;
● vienas pagrindinis pasakojimo klausimas;
● trumpi dalyvių pasisakymai;
● aktyvus klausymasis;
● akimirka, kai mintys susiejamos;
● baigiamasis apmąstymas.
Ši struktūra suteikia pakankamai laisvės asmeninei raiškai ir kartu pakankamai krypties, kad veikla išliktų prasminga.
Paprastą pasakojimo ratą gali sudaryti penki etapai.
1. Pasirinkite aiškų objektą ar temą
Pradėkite nuo vieno objekto, meno kūrinio, nuotraukos ar parodos temos. Nesirinkite per daug dalykų vienu metu.
Tinkami atspirties taškai:
● portretas;
● šeimai priklausęs daiktas;
● vietos paveldo objektas;
● bendruomenės gyvenimo nuotrauka;
● paveikslas, kuriame matyti žmonės ar veiksmas;
● objektas, susijęs su darbu, namais, švente, kelione ar pokyčiu.
2. Pakvieskite dalyvius trumpai pasidalyti mintimis
Paprašykite dalyvių pasidalyti viena trumpa mintimi, vaizdiniu ar pasakojimu.
Pavyzdžiai:
● Koks vienas žodis ateina į galvą žvelgiant į šį objektą?
● Koks trumpas pasakojimas galėtų čia prasidėti?
● Apie ką šis vaizdas skatina jus pagalvoti?
Pirmasis atsakymas neprivalo būti tobulas. Jam tereikia atverti pasakojimo ratą.
3. Skatinkite ne tik kalbėti, bet ir klausytis
Pasakojimo rate klausymasis ne mažiau svarbus už kalbėjimą.
Veiklos vedėjas gali sakyti:
„Klausydamiesi pamėginkite pastebėti vieną mintį, kuri siejasi su jūsų pačių mintimis.“
Tai padeda žmonėms klausytis ieškant sąsajų, o ne tik laukti savo eilės kalbėti.
4. Susiekite mintis
Kai pasisako keli žmonės, veiklos vedėjas padeda grupei susieti mintis.
Pavyzdžiui:
„Išgirdau kelias mintis: laukimas, šeima ir pokytis. Ar galime jas sujungti į vieną galimą pasakojimą?“
arba:
„Turime du skirtingus požiūrius: vienam ši scena atrodo džiugi, kitam – rimta. Kokios detalės pagrindžia kiekvieną požiūrį?“
Šis etapas padeda grupei kartu kurti prasmę.
5. Užbaikite bendru prasmingu apmąstymu
Pasakojimo ratas neturėtų baigtis staiga. Jam reikia trumpo užbaigimo.
Naudingi baigiamieji klausimai:
● Ką atradome kartu?
● Kuri mintis jums labiausiai įsiminė?
● Koks sakinys galėtų apibendrinti mūsų grupės pasakojimą?
● Kurį klausimą norėtume palikti neatsakytą?
Dalyvių tarpusavio mainai reiškia, kad žmonės mokosi kartu ir vieni iš kitų. Kiekvieno žmogaus indėlis gali tapti mokymosi šaltiniu visai grupei.
Muziejuje ar galerijoje dalyvių tarpusavio mainai vyksta, kai:
● vienas žmogus pastebi kitų nepamatytą detalę;
● kas nors susieja meno kūrinį su vietos gyvenimu;
● du dalyviai pateikia skirtingas interpretacijas;
● grupė iš kelių trumpų pasisakymų sukuria pasakojimą;
● dalyviai užduoda klausimus vieni kitiems.
Tokie mainai stiprina pasitikėjimą savimi ir parodo pagarbą besimokančių suaugusiųjų patirčiai.
Pasakojimo ratui reikia pusiausvyros. Jei vienas ar du žmonės kalba visą laiką, kiti gali atsitraukti. Jei per daug kalba veiklos vedėjas, pasakojimo ratas virsta paskaita.
Vyresnio amžiaus kultūros ambasadorius gali vadovautis keliomis paprastomis taisyklėmis:
● paaiškinti, kad dalyvauti kviečiami visi, tačiau niekas nėra verčiamas;
● pirmajame rate prašyti pasisakyti trumpai;
● trumpai padėkoti kiekvienam kalbėjusiam;
● švelniai pakviesti tylesnius dalyvius;
● neskubėti taisyti asmeninių interpretacijų;
● prireikus grąžinti diskusiją prie meno kūrinio ar objekto;
užbaigti vienu bendru apmąstymu.
„Išklausykime po vieną mintį kiekvieno, norinčio pasisakyti.“
„Kas gali susieti savo mintį su tuo, kas jau buvo pasakyta?“
Pasakojimo ratai tinka, kai siekiama skatinti dalyvavimą, tarpusavio mainus ir bendrą prasmės kūrimą.
Jie naudingi:
● apsilankymo pradžioje, kad grupė apsiprastų;
● prie vieno stiprų įspūdį darančio meno kūrinio ar objekto;
● po ekskursijos su gidu, apmąstant tai, kas žmonėms įsiminė;
● bendruomenių galerijose, kuriose dalyviai gali turėti vietos žinių;
● įvairių kartų grupėse;
● nedidelėse senjorų grupėse, kai pokalbis yra vienas iš mokymosi tikslų.
Vyresnio amžiaus besimokančiųjų grupėje dažnai lengviausia dirbti su 6–10 dalyvių. Didesnę grupę galima padalyti į mažesnius ratus.
4 infografikas. Šaltinis: Bukovinos instituto, pasitelkus dirbtinį intelektą, sukurtas originalus MUGArtS mokymo programos grafinis elementas
Aštuonių senjorų grupė lankosi vietos gyvenimui skirtoje galerijos parodoje. Vyresnio amžiaus kultūros ambasadorius pasirenka seną nuotrauką, kurioje matyti viešojoje aikštėje susirinkę žmonės.
Ambasadorius sako:
„Sukursime trumpą pasakojimo ratą. Akimirką pažvelkite į nuotrauką. Tada kiekvienas norintis galės pasidalyti viena trumpa mintimi: koks pasakojimas galėtų čia prasidėti?“
Vienas dalyvis pamini turgaus dieną. Kitas mano, kad tai galėtų būti šventė. Dar kas nors pastebi veidus ir sako, kad žmonės atrodo susirūpinę.
Ambasadorius susieja mintis:
„Paminėjome turgų, šventę, nerimą ir bendruomenės susitikimą. Kokia diena galėtų apimti visus šiuos dalykus?“
Grupė sukuria bendrą pasakojimą. Pabaigoje ambasadorius klausia:
„Kaip pavadintume kartu sukurtą pasakojimą?“
Veikla baigiama trumpu apmąstymu:
„Ką ši nuotrauka padėjo mums suprasti apie bendruomenės gyvenimą?“
Geras pasakojimo ratas neprivalo būti tobulas. Jam reikia aiškaus objekto ar temos, paprasto klausimo ir pakankamai laiko žmonėms išklausyti vieniems kitus. Veiklos vedėjo užduotis – ne kontroliuoti pasakojimą, bet padėti jam augti iš grupės minčių.
Daugelyje muziejų ir galerijų lankytojai yra įpratę būti klausytojais. Gidas pasakoja apie meno kūrinį, pateikia istorinių faktų, pristato menininką, o grupė klausosi. Toks būdas gali būti naudingas, ypač kai lankytojai nori daugiau sužinoti apie meno kūrinį ar jo kontekstą.
Tačiau kultūros ambasadoriaus vaidmuo kitoks. Jam nereikia būti meno istoriku ar muziejaus ekspertu. Jo užduotis – padėti žmonėms įsitraukti į kultūros pažinimą: užduoti klausimus, skatinti atidžiai stebėti, kviesti dalytis skirtingais požiūriais ir padėti grupei kartu atrasti prasmes.
Mokymasis per diskusiją nereiškia, kad žinios tampa nesvarbios. Keičiasi jų pateikimo būdas. Užuot pradėjęs nuo ilgo aiškinimo, veiklos vedėjas pirmiausia atsigręžia į dalyvius – į tai, ką jie mato, galvoja ir kuo domisi.
Nuo lektoriaus prie veiklos vedėjo
Lektorius paprastai kalba remdamasis savo ekspertinėmis žiniomis. Veiklos vedėjas dirba kartu su grupe.
Tai nereiškia, kad veiklos vedėjas nieko nežino. Tai reiškia, kad jis kitaip pasitelkia žinias. Jis nepateikia visos informacijos iš karto, bet pirmiausia suteikia grupei erdvės mąstyti.
Formali paskaita galėtų prasidėti taip:
„Šis paveikslas sukurtas XIX amžiaus antrojoje pusėje ir priklauso...“
Moderuojamas dialogas galėtų prasidėti taip:
„Akimirką pažvelkime į šį paveikslą. Ką pastebite pirmiausia?“
Antrasis būdas iš karto skatina dalyvauti. Žmonių neprašoma įrodyti savo žinių – jie kviečiami įsižiūrėti.
Kuo skiriasi mokymasis per diskusiją?
Mokymasis per diskusiją nėra atsitiktinis pokalbis. Jam taip pat reikia aiškios struktūros. Veiklos vedėjas moderuoja procesą, o grupė aktyviai kuria pokalbio turinį.
Šiuos du mokymosi būdus galima palyginti:
Formalus meno istorijos dėstymas | Mokymasis per diskusiją |
Ekspertas pateikia informaciją. | Veiklos vedėjas pradeda pokalbį. |
Dalyviai daugiausia klausosi. | Dalyviai stebi, kalba ir klausosi. |
Daugiausia dėmesio skiriama faktams ir kontekstui. | Daugiausia dėmesio skiriama stebėjimui, interpretavimui ir prasmei. |
„Teisingas“ atsakymas gali atrodyti svarbus. | Galima tyrinėti kelias interpretacijas. |
Informacija pateikiama pradžioje. | Informacija pateikiama tada, kai padeda diskusijai. |
Abu būdai gali būti naudingi. Problema kyla tada, kai kultūrinėje veikloje nelieka erdvės dalyviams mąstyti, reaguoti ar prisidėti.
Metodas „Klauskite – klausykitės – susiekite – papildykite – grąžinkite“
Vyresnio amžiaus kultūros ambasadoriams tinka šis paprastas metodas:
1. Klauskite
Pradėkite nuo vieno atviro ir lengvai suprantamo klausimo.
Pavyzdžiai:
● Ką pastebite pirmiausia?
● Kuri detalė patraukia jūsų dėmesį?
● Kaip manote, kas čia vyksta?
2. Klausykitės
Uždavę klausimą suteikite žmonėms laiko. Neskubėkite atsakyti už juos.
Klausymasis yra aktyvus procesas. Veiklos vedėjas klausosi pagrindinių žodžių, pasikartojančių minčių, emocijų, skirtumų ir galimų sąsajų.
3. Susiekite
Padėkite dalyviams pamatyti, kaip jų atsakymai siejasi tarpusavyje.
Naudingos frazės:
● Abu pastebėjote kai ką apie atmosferą. Galime palyginti šias mintis?
● Vienam žmogui ši scena atrodo džiugi, kitam – rimta. Kokios detalės pagrindžia kiekvieną interpretaciją?
● Ar galime šią mintį susieti su tuo, kas buvo pasakyta anksčiau?
4. Papildykite
Trumpą informaciją pateikite tik tada, kai ji padeda diskusijai.
Pavyzdys:
„Šis objektas dažnai buvo naudojamas šeimų namuose. Ar tai žinodami jį matome kitaip?“
5 infografikas. Šaltinis: Bukovinos instituto, pasitelkus dirbtinį intelektą, sukurtas originalus MUGArtS mokymo programos grafinis elementas
5. Grąžinkite
Pateikę informacijos vėl grąžinkite pokalbį dalyviams.
Pavyzdžiai:
● Ką dabar, tai žinodami, pastebite kitaip?
● Ar ši informacija keičia jūsų interpretaciją?
● Koks naujas klausimas mums kyla?
Būtent tai padeda veiklai nevirsti paskaita.
Informacija svarbi, tačiau ją būtina pateikti tinkamu metu.
Tinkamesnė seka:
pirmiausia leiskite žmonėms įsižiūrėti;
tada pakvieskite interpretuoti;
po to pateikite vieną trumpą konteksto detalę;
galiausiai vėl pakvieskite grupę reaguoti.
Pavyzdžiui, prie senos nuotraukos veiklos vedėjas pirmiausia galėtų paklausti:
„Kaip manote, kokią akimirką vaizduoja ši nuotrauka?“
Grupei padiskutavus, veiklos vedėjas gali papildyti:
„Ši nuotrauka padaryta per bendruomenės renginį septintajame dešimtmetyje.“
Tada jis vėl kreipiasi į grupę:
„Tai žinant, kurios detalės tampa įdomesnės?“
Pokalbiui pradėti
● Prieš pradėdami kalbėti, akimirką įsižiūrėkime.
● Ką pastebite pirmiausia?
● Teisingo atsakymo nereikia. Galime pradėti nuo to, ką matome.
Pokalbiui tęsti
● Ką matote, kad taip sakote?
● Gal kas nors gali pridėti dar vieną mintį?
● Ar kas nors mato kitaip?
● Kuri detalė paskatino jus taip pagalvoti?
Mintims susieti
● Čia girdžiu dvi įdomias kryptis.
● Ar galime susieti šias mintis?
● Ką šie atsakymai turi bendra?
Informacijai pateikti
● Pridursiu vieną trumpą detalę, kuri gali mums padėti.
● Viena naudinga konteksto detalė yra...
● Pažiūrėkime, ar tai keičia mūsų interpretaciją.
Pokalbiui užbaigti
● Kokią mintį išsinešite?
● Ką atradome kartu?
● Kuris klausimas lieka neatsakytas?
Stenkitės vengti:
● ilgų paaiškinimų pradžioje;
● klausimų, turinčių tik vieną teisingą atsakymą;
● per greito dalyvių taisymo;
● per daug specialiųjų terminų;
● kelių klausimų vienu metu;
● situacijos, kai vienas dalyvis užgožia kitus;
● pamiršti vėl grįžti prie objekto ar meno kūrinio.
Vyresnio amžiaus kultūros ambasadorius lydi nedidelę grupę vietos galerijoje. Jie sustoja prie kaimo gyvenimą vaizduojančio paveikslo.
Paskaitai būdinga pradžia galėtų būti tokia:
„Šis paveikslas vaizduoja kaimo gyvenimą ir priklauso realistinio vaizdavimo tradicijai.“
Diskusija grįsta pradžia galėtų būti tokia:
„Akimirką pažvelkime į šį paveikslą. Ką pastebite pirmiausia?“
Vienas dalyvis pamini žmones, kitas pastebi spalvas, o dar kas nors sako, kad scena atrodo varginanti, tačiau rami.
Ambasadorius susieja atsakymus:
„Čia turime dvi mintis: sunkų darbą ir ramią atmosferą. Kokios detalės atskleidžia kiekvieną iš jų?“
Tik tada ambasadorius pateikia trumpą konteksto detalę:
„Daugelis kaimo gyvenimą vaizduojančių meno kūrinių taip pat pasakoja apie bendruomenę, darbą ir kasdienę rutiną.“
Tada ambasadorius vėl kreipiasi į grupę:
„Ar tai padeda mums kitaip pamatyti paveikslą?“
Grupė ir toliau mokosi, tačiau mokosi dalyvaudama.
Nesitikima, kad vyresnio amžiaus kultūros ambasadoriai pakeis profesionalius gidus. Jų stiprybė kitokia – jie gali padėti kitiems senjorams jaustis laukiamiems, išgirstiems ir įtrauktiems.
Kai jie veda diskusiją, o ne skaito paskaitą, kultūrinė išvyka tampa daugiau nei informaciniu susitikimu – ji tampa bendra mokymosi patirtimi.
Gera pasakojimo veikla nevyksta atsitiktinai. Lankantis kultūros erdvėje ji gali atrodyti natūrali, tačiau paprastai už jos slypi paprastas planas.
Vyresnio amžiaus kultūros ambasadoriams planavimas suteikia pasitikėjimo. Kai ambasadorius žino tikslą, pasirinktą objektą, pagrindinius klausimus ir veiklos užbaigimą, jam lengviau vesti grupę.
Planas neprivalo būti ilgas – svarbu, kad būtų aiškus.
Paprastas planas padeda veiklos vedėjui:
● išlaikyti veiklos kryptį;
● vengti per daug kalbėti;
● pasirinkti lengvai suprantamus klausimus;
● įtraukti daugiau dalyvių;
● geriau valdyti laiką;
● susieti diskusiją su kultūros erdve;
● užbaigti veiklą aiškia mintimi.
Be to, suplanavus veiklą ją lengviau pakartoti ir pritaikyti.
Prieš rinkdamasis klausimus kultūros ambasadorius turėtų savęs paklausti:
Ką ši veikla turėtų padėti dalyviams padaryti?
Tikslas turėtų būti paprastas. Pavyzdžiui:
● padėti dalyviams atidžiau apžiūrėti vieną meno kūrinį;
● paskatinti senjorus dalytis skirtingomis interpretacijomis;
● susieti objektą su vietos gyvenimu ar bendruomenės patirtimi;
● sukurti trumpą vaizdo įkvėptą grupės pasakojimą;
● apmąstyti, kaip kultūros erdvės gali prabilti žmonėms šiandien.
Užuot planavus „diskusiją apie meną“, geriau numatyti:
„30 minučių pasakojimo veiklą, per kurią senjorai sukurs bendrą vienos nuotraukos įkvėptą pasakojimą.“
Pasakojimo veikla geriausiai pavyksta, kai turi aiškų atspirties tašką. Dažnai pakanka vieno objekto ar meno kūrinio.
Tinkami pasirinkimai:
● portretas;
● nuotrauka;
● vietos paveldo objektas;
● buities daiktas;
● paveikslas, kuriame matyti žmonės, judėjimas ar emocijos;
● muziejaus patalpa ar jos dalis;
● parodos tema.
Pasirinktas objektas ar tema turėtų būti matomi, prieinami ir tinkami įvairioms interpretacijoms.
Vyresnio amžiaus kultūros ambasadorius taip pat turėtų pagalvoti apie grupę.
Naudingi klausimai:
● Kiek bus dalyvių?
● Ar jie jau pažįsta vieni kitus?
● Ar jie patogiai jaučiasi kalbėdami grupėje?
● Ar jiems reikia daugiau laiko judėti erdvėje?
● Ar jie mieliau sėdi, ar stovi?
● Ar visi galės gerai matyti ir girdėti?
Senjorams svarbus patogumas. Jei žmonės pavargę, prastai girdi ar aiškiai nemato objekto, diskusija nukentės.
Klausimų seka – keli klausimai, padedantys diskusijai judėti pirmyn žingsnis po žingsnio.
Pavyzdys:
Stebėjimas: ką pastebite pirmiausia?
Interpretavimas: kaip manote, kas čia galėtų vykti?
Pasakojimas: jei šis objektas galėtų papasakoti istoriją, ką jis pasakytų?
Sąsajų kūrimas: ar tai mums primena kasdienį arba bendruomenės gyvenimą?
Užbaigimas: kokią mintį išsinešite iš šios veiklos?
Pakanka trijų–penkių tinkamų klausimų.
Pasakojimo veiklai reikia ritmo. Ją turi sudaryti ne vien klausimai, bet ir tyla, klausymasis bei trumpi perėjimai.
Paprastas ritmas galėtų būti toks:
Pasveikinimas ir veiklos pristatymas – 2 minutės
Tylus stebėjimas – 1 minutė
Pirmasis klausimas „Ką pastebime?“ – 5 minutės
Pasakojimą kurti skatinantis klausimas – 10 minučių
Dalijimasis grupėje arba pasakojimo ratas – 10 minučių
Trumpas veiklos vedėjo pateikiamas kontekstas – 3 minutės
Baigiamasis apmąstymas – 5 minutės
Veiklos vedėjas gali šį ritmą pritaikyti pagal grupę.
Veiklos plane galima numatyti vieną ar dvi informacijos apie meno kūrinį ar objektą detales.
Naudinga informacija gali būti:
● laikotarpis, kuriuo objektas buvo sukurtas;
● kas naudojo objektą;
● sąsaja su vietos gyvenimu;
● detalė apie menininką;
● su objektu susijusi kultūrinė tradicija.
Veiklos vedėjas turėtų vengti ilgų paaiškinimų. Naudinga taisyklė:
vienas objektas, vienas pagrindinis tikslas, vienas trumpas kontekstas ir vienas baigiamasis apmąstymas.
Daugelis veiklų prasideda gerai, tačiau baigiasi staiga. Baigiamasis etapas padeda dalyviams suprasti, ką jie sukūrė ar atrado.
Tinkami baigiamieji klausimai:
● Ką atradome kartu?
● Kas jus nustebino?
● Kuri mintis jums labiausiai įsiminė?
● Kaip pavadintumėte mūsų grupės pasakojimą?
● Apie kokį klausimą norėtumėte pagalvoti ir vėliau?
Vyresnio amžiaus kultūros ambasadoriai prieš apsilankymą gali pasinaudoti šiuo šablonu:
Planavimo elementas | Klausimai, į kuriuos reikia atsakyti |
Veiklos pavadinimas | Kaip vadinasi veikla? |
Tikslas | Ką dalyviai turėtų patirti ar išbandyti? |
Kultūrinis objektas arba tema | Kurį meno kūrinį, objektą, nuotrauką ar temą naudosime? |
Dalyviai | Kam skirta veikla? Kiek bus žmonių? |
Trukmė | Kiek turime laiko? |
Priemonės | Ko mums reikės? |
Klausimų seka | Kokie 3–5 klausimai ves diskusiją? |
Trumpas kontekstas | Kokią vieną informacijos detalę pateiksime? |
Užbaigimas | Kaip užbaigsime veiklą? |
Pritaikymas | Ko reikia senjorams, kad galėtų patogiai dalyvauti? |
Šią lentelę taip pat galima paversti darbo lapu.
Tikslas – padėti senjorams sukurti trumpą vieno kultūros objekto įkvėptą pasakojimą.
Kultūrinis objektas – muziejuje eksponuojamas senas buities daiktas.
Dalyviai – 8 senjorai.
Trukmė – 35 minutės.
Priemonės – kėdės, išspausdinti klausimai, popierius ir rašiklis.
Klausimų seka:
Ką šiame objekte pastebite pirmiausia?
Kas galėjo jį naudoti?
Jei šis objektas galėtų kalbėti, ką jis mums papasakotų?
Kuri šio pasakojimo dalis siejasi su šiandieniu gyvenimu?
Kaip pavadintume bendrą pasakojimą?
Trumpas kontekstas. Veiklos
vedėjas pateikia vieną trumpą detalę apie objekto naudojimą kasdieniame gyvenime.
Užbaigimas. Grupė
išrenka bendro pasakojimo pavadinimą, o kiekvienas dalyvis pasako vieną patirtį apibūdinantį žodį.
Joks planas neturėtų būti vienodai taikomas kiekvienai grupei. Veiklos vedėjas turėtų jį pritaikyti prie žmonių, erdvės ir turimo laiko.
Lengvai kalbančiai grupei veiklos vedėjas gali pateikti daugiau atvirųjų klausimų.
Tylesnėje grupėje galima pradėti nuo atsakymų vienu žodžiu ar pokalbio poromis.
Greitai pavargstantiems žmonėms veikla turėtų būti trumpesnė ir vykti sėdint.
Didesnę grupę veiklos vedėjas gali padalyti į mažesnes grupeles.
Geriausias veiklos planas nėra pats sudėtingiausias. Tai planas, padedantis konkrečios grupės žmonėms dalyvauti.
Nesistenkite visko suplanuoti tobulai. Parenkite tikslą, objektą, pagrindinius klausimus ir baigiamąjį etapą. Tada klausykitės grupės. Dažnai geriausia veiklos dalis kyla iš to, ką pasako dalyviai.
1 atvejo analizė. „Zamca“ meno galerija – bendruomenės galerija, kurioje susitinka vyresnio amžiaus menininkai ir vietos istorijos |
Šalis, miestas: Rumunija, Sučava |
Veiklos vykdytojai: „Zamca“ meno galerija, Bukovinos socialinės partnerystės instituto asociacija. |
Sučavoje įsikūrusi „Zamca“ meno galerija yra vietos kultūros erdvė, kurioje pristatomi vietos, šalies ir užsienio menininkų darbai. Ji veikia ne tik kaip parodų erdvė, bet ir kaip vieta, kur bendruomenės nariai gali susitikti, diskutuoti apie meną ir stiprinti ryšį su vietos kultūrine tapatybe.
Ypatingas galerijos bruožas – glaudus ryšys su vyresnio amžiaus menininkais ir aktyvaus senėjimo skatinimas per kultūrą. Galerijos kuratorius yra žinomas grafikas ir karikatūristas Mihai Pânzaru PIM. Aštuoniasdešimtmetis menininkas savanoriškai prisideda prie galerijos kultūrinio gyvenimo.
Dar vienas prasmingas pavyzdys – meistras Dimitrie Balint, vienas vyriausių galerijoje pristatomų menininkų. Jis kasmet eksponuoja darbus, o šiemet jam sukanka 96 metai. Jo tęstinė meninė veikla rodo, kad kūrybiškumas ir dalyvavimas kultūriniame gyvenime gali išlikti aktyvūs ir vyresniame amžiuje. Nuotrauka, grafikos kūrinys, portretas ar vietos scena gali tapti vedamo dialogo atspirties tašku: ką pastebime? Koks pasakojimas čia slypi? Ką šis vaizdas pasakoja apie bendruomenę?
Šaltinis: Bukovinos instituto pateikta vietos informacija ir viešai skelbiama informacija apie „Zamca“ meno galerijos parodas.
2 atvejo analizė. „Casa Zamfirescu“ meno galerija – vietos menas istorinėje bendruomenės erdvėje |
Šalis, miestas: Rumunija, Botošanis |
Veiklos vykdytojas: „Casa Zamfirescu“ meno galerija. Vieta: Unirii pėsčiųjų alėja, Botošanis |
„Casa Zamfirescu“ meno galerija – kultūros erdvė Botošanyje, įsikūrusi Unirii pėsčiųjų alėjoje. Galerija įrengta istoriniame „Casa Zamfirescu“ pastate, kuriam daugiau kaip 130 metų ir kuris buvo pastatytas 1890 metais. Pats pastatas dėl savo architektūros, puošybos detalių ir istorijos turi kultūrinę vertę.
Vietos šaltinių duomenimis, galerijoje eksponuojami vietos menininkų, įskaitant vyresnio amžiaus kūrėjus, darbai. Pats pastatas taip pat gali atverti pasakojimą: kas čia gyveno? Kas pasikeitė mieste? Kaip seni pastatai saugo bendruomenės atmintį? Meno kūrinius taip pat galima naudoti pasakojimu grįstose veiklose, ypač kai jie susiję su vietos gyvenimu, kraštovaizdžiais, portretais ar asmenine menine raiška.
Šaltinis: viešai skelbiama informacija apie „Casa Zamfirescu“ meno galeriją ir MUGArtS moduliui pateikta vietos informacija.
3 atvejo analizė. Amžiui palankių muziejų tinklas – muziejai, atviresni vyresnio amžiaus žmonėms |
Šalis, miestas: Jungtinė Karalystė, nacionalinis tinklas, apimantis vietos muziejų praktiką |
Veiklos vykdytojai: Amžiui palankių muziejų tinklas / Kultūros, sveikatos ir gerovės aljansas Interneto svetainė: https://www.culturehealthandwellbeing.org.uk/age-friendly-museums-network |
Amžiui palankių muziejų tinklas yra pavyzdys, kaip muziejai gali tapti svetingesni ir prasmingesni vyresnio amžiaus žmonėms. Tinklas vienija muziejų organizacijas, tikinčias, kad vyresnio amžiaus žmonės ir muziejai gali vieni kitus praturtinti.
Viena iš aktualių praktikų – išvažiuojamosios veiklos ir netradiciniai būdai vyresnio amžiaus žmonėms tyrinėti muziejų rinkinius. Pavyzdžiui, per kai kurias veiklas muziejų objektai ar pasakojimai atkeliauja į bendruomenės erdves, todėl senjorams, susiduriantiems su judumo, transporto ar pasitikėjimo savimi kliūtimis, tampa lengviau dalyvauti kultūriniame gyvenime.
Vyresnio amžiaus kultūros ambasadoriams šis pavyzdys naudingas, nes parodo, kad pasakojimas ir diskusija neprivalo vykti tik muziejaus pastate. Kultūros objektai, nuotraukos ar reprodukcijos gali būti atvežami į bendruomenę ir ten paskatinti pokalbius.
Sąsaja su moduliu. Pavyzdys pagrindžia mintį, kad kultūrinis mokymasis gali būti lankstus, prieinamas ir grindžiamas dialogu su vyresnio amžiaus žmonėmis.
Šaltinis: Amžiui palankių muziejų tinklas / Kultūros, sveikatos ir gerovės aljansas.
4 atvejo analizė. Projektas PLAY – vyresnio amžiaus žmonių įgalinimas pasitelkiant skaitmeninį pasakojimą |
Šalys: Portugalija, Italija ir Prancūzija / Europos projekto kontekstas |
Veiklos vykdytojas: „Erasmus+“ projektas PLAY. Šaltinio platforma: EPALE – Europos suaugusiųjų mokymosi elektroninė platforma |
„Erasmus+“ projektas PLAY yra pavyzdys, kaip pasakojimas gali įgalinti vyresnio amžiaus žmones ir suteikti jiems erdvę dalytis savo patirtimi, interesais ir požiūriu. Projekte skaitmeninis pasakojimas buvo taikomas tarpkultūriniam mokymuisi, europinei tapatybei ir socialinei įtraukčiai skatinti.
Nors PLAY nėra skirtas vien muziejams ar galerijoms, šiam moduliui jis aktualus, nes parodo edukacinę pasakojimo vertę dirbant su vyresnio amžiaus besimokančiaisiais. Senjorai vertinami kaip žinių, kūrybiškumo ir savito balso turintys žmonės.
Ši praktika gali įkvėpti MUGArtS veiklas kultūros erdvėse. Apsilankę galerijoje senjorai galėtų sukurti trumpus rašytinius, garso ar nuotraukomis paremtus pasakojimus, kuriuos įkvėptų vienas meno kūrinys, objektas ar parodos tema.
Sąsaja su moduliu. Pavyzdys rodo, kaip pasakojimas gali tęstis pasibaigus apsilankymui ir tapti platesnio dalyvavimo kultūriniame gyvenime proceso dalimi.
Šaltinis: EPALE straipsnis apie „Erasmus+“ projektą PLAY ir vyresnio amžiaus žmonių skaitmeninį pasakojimą.
1 veikla. Objektas, atveriantis pasakojimą |
Mokymosi tikslas – padėti dalyviams meno kūrinį, muziejaus eksponatą, nuotrauką ar kitą kultūros objektą panaudoti kaip interaktyviojo pasakojimo ir vedamos diskusijos atspirties tašką. |
Mokymosi rezultatai. Baigę veiklą dalyviai gebės: ● atidžiai stebėti kultūros objektą; ● pasitelkti paprastus klausimus ar užuominas pasakojimui pradėti; ● skatinti dalyvius pateikti skirtingas interpretacijas; ● atskiras mintis sujungti į trumpą bendrą pasakojimą. |
Trukmė – 40–45 minutės |
Veiklos pobūdis – grupinė veikla, 6–12 dalyvių |
Reikalinga įranga ir priemonės: ● vienas meno kūrinys, muziejaus objektas, nuotrauka ar reprodukcija; ● pusračiu arba ratu sustatytos kėdės; ● rašomoji lenta arba didelis popieriaus lapas; ● žymekliai; ● pasirinktinai – išspausdintos klausimų kortelės. |
Veiklos eiga: 1 etapas. Veiklos vedėjas pasirenka vieną kultūros objektą, meno kūrinį ar nuotrauką, galinčius paskatinti pokalbį. Juose turėtų būti matomų detalių ir pakankamai galimybių interpretuoti. Tinka portretas, sena nuotrauka, buities daiktas, žmones vaizduojantis paveikslas ar su vietos paveldu susijęs objektas. Veiklos vedėjas parengia 4–5 paprastus klausimus, pavyzdžiui: ● Ką pastebite pirmiausia? ● Kas čia galėtų vykti? ● Kas galėjo naudoti šį objektą? ● Kas galėjo nutikti prieš šią akimirką? ● Jei šis objektas galėtų papasakoti istoriją, ką jis pasakytų? Ši veikla susijusi su modulio turiniu apie interaktyvųjį pasakojimą, pasakojimo klausimus bei vedamą dialogą. 2 etapas. Įgyvendinimas ● 1 žingsnis. Pakvieskite dalyvius vieną minutę tyliai apžiūrėti pasirinktą objektą, meno kūrinį ar nuotrauką. ● 2 žingsnis. Užduokite paprastą stebėjimo klausimą: ● 3 žingsnis. Užrašykite kelis dalyvių paminėtus pagrindinius žodžius. ● 4 žingsnis. Pereikite prie pasakojimo klausimo: ● 5 žingsnis. Pakvieskite dalyvius pridėti trumpų minčių. Jiems nebūtina sutarti – laukiamos skirtingos idėjos. ● 6 žingsnis. Padėkite grupei susieti mintis. Pavyzdžiui: ● 7 žingsnis. Kartu sukurkite trumpą 5–7 sakinių grupės pasakojimą. Veiklos vedėjas gali jį užrašyti dalyviams siūlant mintis. ● 8 žingsnis. Garsiai perskaitykite pasakojimą grupei. 3 etapas. Grįžtamasis ryšys Paklauskite dalyvių: ● Kaip objektas padėjo mums sukurti pasakojimą? ● Ar buvo lengva, ar sunku pridėti minčių? ● Kas padėjo jums jaustis įsitraukusiems? ● Ar šį metodą būtų galima taikyti su kitais senjorais muziejuje ar galerijoje? |
Patarimai ir pritaikymo galimybėsTikslas – ne sukurti tobulą literatūrinį tekstą, bet padėti dalyviams stebėti, kalbėti, klausytis ir kartu kurti prasmę. Droviems dalyviams leiskite prisidėti vienu žodžiu ar viena trumpa mintimi. Didesnę grupę padalykite į mažesnes grupeles. |
2 veikla. Kultūrinio dialogo klausimų kortelės |
Mokymosi tikslai: praktiškai išbandyti įvairių rūšių pasakojimo klausimus, kurie per apsilankymą kultūros erdvėje skatina senjorus stebėti, įsivaizduoti, pažvelgti iš skirtingų perspektyvų ir apmąstyti. |
Mokymosi rezultatai. Baigę veiklą dalyviai gebės: ● atskirti faktinius klausimus nuo pasakojimo klausimų; ● parinkti kultūrinei diskusijai tinkamus klausimus; ● užduoti klausimus logiška seka; ● palaikyti diskusiją nepaverčiant veiklos formalia paskaita. |
Trukmė: 35–40 minučių |
Tipas (individuali ar grupinė veikla): veikla mažose grupėse, po 4–8 dalyvius grupėje |
Reikalinga įranga ir priemonės: ● atspausdintos klausimų kortelės; ● po vieną meno kūrinį, objektą ar nuotrauką kiekvienai grupei; ● popierius ir rašikliai; ● pasirinktinai – skirtingų spalvų kortelės skirtingų rūšių klausimams. |
Veiklos eiga: 1 etapas. Pasirengimas Veiklos vedėjas parengia penkių rūšių klausimų korteles: Stebėjimo klausimai ● Ką pastebite pirmiausia? ● Kuri detalė patraukia jūsų dėmesį? Vaizduotės klausimai ● Kas čia galėtų vykti? ● Jei šis objektas turėtų savo pasakojimą, koks jis galėtų būti? Perspektyvos klausimai ● Ką galėtų galvoti šis žmogus? ● Ko paklaustumėte šio žmogaus ar objekto? Pasakojimo kūrimo klausimai ● Kas galėjo nutikti prieš šią akimirką? ● Kas galėtų nutikti toliau? Apmąstymo klausimai ● Kodėl tai galėtų būti svarbu žmonėms šiandien? ● Ko galime pasimokyti iš šio objekto ar vaizdo? Veiklos vedėjas taip pat kiekvienai grupei parenka po vieną meno kūrinį, objektą ar nuotrauką. Ši veikla siejasi su modulio medžiaga apie pasakojimo klausimų metodus ir diskusija grįstą mokymąsi. 2 etapas. Įgyvendinimas 1 žingsnis. Suskirstykite dalyvius į mažas grupes. 2 žingsnis. Kiekvienai grupei duokite po vieną meno kūrinį, objektą ar nuotrauką ir klausimų kortelių rinkinį. 3 žingsnis. Paprašykite kiekvienos grupės pasirinkti tris korteles: ● vieną stebėjimo klausimą; ● vieną vaizduotės arba pasakojimo kūrimo klausimą; ● vieną apmąstymo klausimą. 4 žingsnis. Remdamasi pasirinktais klausimais, kiekviena grupė surengia trumpą diskusiją apie vaizdą ar objektą. 5 žingsnis. Po vieną kiekvienos grupės narį pristato: ● kokius klausimus grupė pasirinko; ● kuris klausimas buvo veiksmingiausias; ● kokią diskusiją ji paskatino. 6 žingsnis. Veiklos vedėjas trumpai pabrėžia, kad geri klausimai turi būti trumpi, aiškūs, atviri ir susiję su kultūros objektu. 3 etapas. Grįžtamasis ryšys Paklauskite dalyvių: ● Į kurį klausimą buvo lengviausia atsakyti? ● Kuris klausimas sukėlė daugiausia diskusijų? ● Ar kurie nors klausimai buvo pernelyg sudėtingi ar abstraktūs? ● Kurį klausimą užduotumėte dirbdami su senjorų grupe? |
Patarimai ir pritaikymo galimybės. Vienu metu neužduokite per daug klausimų. Paprastai pakanka trijų gerų klausimų. Senjorams skirtas klausimų korteles spausdinkite dideliu šriftu. Vartokite paprastus žodžius. Pradžioje venkite abstrakčių klausimų. Pradėkite nuo to, ką žmonės mato, o tada pamažu pereikite prie vaizduotės ir apmąstymo. Jei grupės dalyviai jaučiasi nepakankamai užtikrintai, prieš paprašydamas dirbti mažose grupėse veiklos vedėjas gali parodyti vieną pavyzdį. |
3 veikla. Pasakojimo ratas galerijoje |
Mokymosi tikslai: praktiškai išbandyti paprastą pasakojimo rato metodą, kuris muziejuje, galerijoje ar bendruomenės kultūros erdvėje skatina dalyvių tarpusavio mainus, aktyvų klausymąsi ir bendrą prasmės kūrimą. |
Mokymosi rezultatai. Baigę veiklą dalyviai gebės: ● surengti trumpą pasakojimo ratą, skirtą vienam kultūros objektui ar temai; ● pakviesti dalyvius paeiliui dalytis mintimis; ● išklausyti ir susieti skirtingus pasisakymus; ● užbaigti grupės diskusiją bendru apmąstymu. |
Trukmė: 50–60 minučių |
Tipas (individuali ar grupinė veikla): grupinė veikla, 6–10 dalyvių |
Reikalinga įranga ir priemonės: ● vienas pasirinktas meno kūrinys, nuotrauka, objektas ar parodos tema; ● jei įmanoma, ratu sustatytos kėdės; ● popierius arba užduoties lapas; ● rašikliai; ● pasirinktinai – pasakojimo rato užduoties lapas. |
Veiklos eiga: 1 etapas. Pasirengimas Veiklos vedėjas pasirenka vieną pagrindinį kultūros objektą ar temą. Tai gali būti: ● paveikslas; ● nuotrauka; ● senas daiktas; ● vietos paveldo objektas; ● parodos tema; ● muziejaus ar galerijos erdvės detalė. Veiklos vedėjas parengia vieną pagrindinį klausimą, pavyzdžiui: „Koks pasakojimas galėtų prasidėti nuo šio objekto?“ arba „Ką šis vaizdas pasakoja apie žmones, bendruomenę ar kasdienį gyvenimą?“ Ši veikla siejasi su modulio medžiaga apie pasakojimo ratus, dalyvių tarpusavio mainus ir vedamą kultūrinį dialogą. 2 etapas. Įgyvendinimas ● 1 žingsnis. Pakvieskite dalyvius susėsti arba sustoti ratu. ● 2 žingsnis. Pristatykite objektą, meno kūrinį ar nuotrauką ir skirkite visiems šiek tiek laiko jį apžiūrėti. ● 3 žingsnis. Paaiškinkite taisyklę: kiekvienas norintis gali pasidalyti viena trumpa mintimi, vaizdiniu, žodžiu ar pasakojimu. Niekas nėra verčiamas kalbėti. ● 4 žingsnis. Pateikite pagrindinį klausimą. ● 5 žingsnis. Leiskite dalyviams pasisakyti paeiliui. Veiklos vedėjas klausosi ir pasižymi svarbiausius žodžius. ● 6 žingsnis. Po pirmojo rato veiklos vedėjas susieja mintis. Pavyzdžiui: ● 7 žingsnis. Pakvieskite grupę sukurti trumpą bendrą pasakojimą arba bendrą interpretaciją. ● 8 žingsnis. Užbaikite vienu apmąstymo klausimu: 3 etapas. Grįžtamasis ryšys Paklauskite dalyvių: ● Ar ratas padėjo dalyvauti visiems? ● Kas buvo lengviau – kalbėti, klausytis ar sieti mintis? ● Ko išmokote iš kitų žmonių interpretacijų? ● Kaip šį metodą būtų galima taikyti per kultūrinį apsilankymą su senjorais? |
Patarimai ir pritaikymo galimybėsVeiklos vedėjas neturėtų taisyti kiekvienos interpretacijos. Jo vaidmuo – vesti, sieti mintis ir palaikyti pagarbią diskusiją. Senjorams, kuriems reikia daugiau laiko, leiskite patylėti. Didesnę grupę padalykite į du mažesnius pasakojimo ratus. |
Interaktyvusis pasakojimas ir moderuojamos diskusijos gali padėti muziejams, galerijoms ir kultūros erdvėms tapti atviresnėmis, asmeniškesnėmis ir labiau įtraukiančiomis senjorus. Šiame modulyje besimokantieji nagrinėjo, kaip kultūrinis apsilankymas gali peržengti pasyvaus stebėjimo ribas ir tapti bendra mokymosi patirtimi.
Vyresnio amžiaus kultūros ambasadoriaus vaidmuo nėra skaityti formalias paskaitas ar pateikti ekspertines interpretacijas. Ambasadorius gali padėti grupei užduodamas paprastus klausimus, kviesdamas dalytis pasakojimais, siedamas mintis ir skatindamas dalyvius kartu stebėti, mąstyti ir kalbėtis.
Paveikslas, nuotrauka, objektas ar net kultūros erdvės detalė gali tapti prasmingo pokalbio pradžia. Pasitelkę tinkamus klausimus bei aiškią struktūrą, senjorai gali dalytis interpretacijomis, klausytis vieni kitų ir kartu kurti prasmę.
Šis modulis taip pat parodė, kad veiklos vedimas neturi būti sudėtingas. Gera veikla gali prasidėti nuo vieno objekto, vieno atvirojo klausimo ir pakankamai laiko dalyviams atsakyti. Svarbiausia, kaip veiklos vedėjas sukuria erdvę dalyvauti, gerbia skirtingus požiūrius ir išlaiko diskusijos ryšį su kultūrine patirtimi.
Būsimi kultūros ambasadoriai šiuos metodus gali taikyti muziejuose, galerijose, bendruomenių centruose ar vietos kultūros erdvėse. Jie gali padėti senjorams jaustis labiau užtikrintiems, labiau įsitraukusiems ir glaudžiau susijusiems su kultūriniu gyvenimu.
Pagrindinės mokymosi mintys
● Interaktyvusis pasakojimas yra edukacinis metodas, o ne vien kūrybinis pratimas. Jis padeda senjorams stebėti, įsivaizduoti, dalytis ir mokytis kartu.
● Moderuojamas dialogas padeda dalyviams žingsnis po žingsnio pereiti nuo to, ką jie mato, prie to, ką mano, o tada – prie to, ką objektas ar meno kūrinys gali reikšti jiems asmeniškai.
● Pasakojimą skatinantys klausimai ir užuominos padeda pradėti pokalbį. Jie turi būti trumpi, aiškūs, atviri ir susiję su kultūros objektu.
● Pasakojimo ratai skatina dalyvių tarpusavio mainus, aktyvų klausymąsi ir bendrą prasmės kūrimą muziejuose, galerijose ir bendruomenių kultūros erdvėse.
● Veiklos vedėjas nėra formalus lektorius. Jo vaidmuo – klausti, klausytis, sieti mintis, prireikus pateikti šiek tiek konteksto ir vėl perduoti diskusiją grupei.
● Gerai pasakojimo veiklai reikia paprasto plano: aiškaus tikslo, vieno pagrindinio kultūros objekto ar temos, kelių vedamųjų klausimų, trumpos informacijos ir baigiamojo apmąstymo.
Kultūros ambasadorius – senjoras, skatinantis kultūrinį dalyvavimą savo bendruomenėje. Kultūros ambasadorius padeda kitiems žmonėms muziejuose, galerijose ir kultūros erdvėse jaustis laukiamais, skatindamas dialogą, smalsumą ir bendrą mokymąsi.
Interaktyvusis pasakojimas – pasakojimo metodas, kai dalyviai ne tik klausosi pasakojimo, bet ir padeda jį kurti. Jie dalijasi mintimis, atsako į klausimus bei užuominas ir kartu kuria prasmę.
Moderuojamas dialogas – struktūruotas pokalbis, kurį veda veiklos vedėjas. Paprastais klausimais jis padeda dalyviams stebėti, mąstyti, kalbėti ir klausytis vieniems kitų.
Pasakojimą skatinantis klausimas ar užuomina – trumpas klausimas, sakinys ar nebaigta mintis, padedanti žmonėms pradėti arba tęsti pasakojimą. Pavyzdžiui: „Kas čia galėtų vykti?“ arba „Jei šis objektas galėtų kalbėti, ką jis pasakytų?“
Atvirasis klausimas – klausimas, į kurį galima atsakyti daugiau nei vienu būdu. Jis kviečia dalytis mintimis, įspūdžiais ar interpretacijomis, užuot ieškojus vienintelio teisingo atsakymo.
Pasakojimo ratas – grupinė veikla, kurios metu dalyviai paeiliui dalijasi trumpomis mintimis, įspūdžiais ar pasakojimais apie vieną meno kūrinį, objektą, nuotrauką ar kultūrinę temą.
Dalyvių tarpusavio mainai – mokymosi procesas, kurio metu dalyviai mokosi vieni iš kitų. Šiame modulyje mainai vyksta, kai senjorai klausosi, reaguoja ir plėtoja vieni kitų mintis.
Diskusija grįstas mokymasis – pokalbiu ir dalyvavimu grindžiamas mokymosi būdas. Dalyviai mokosi stebėdami, klausdami, dalydamiesi nuomonėmis ir kartu apmąstydami.
Veiklos vedėjas – grupinei veiklai vadovaujantis asmuo. Jis nepateikia visų atsakymų, bet padeda žmonėms dalyvauti, klausytis ir sieti mintis.
Formali paskaita – mokymo metodas, kai vienas žmogus teikia informaciją, o kiti daugiausia klausosi. Šiame modulyje formali paskaita atskiriama nuo veiklos vedimo, kuris yra labiau įtraukus.
Stebėjimas – atidus žiūrėjimas į meno kūrinį, objektą, nuotrauką ar kultūros erdvę ir detalių pastebėjimas prieš pradedant interpretuoti.
Interpretacija – prasmė ar paaiškinimas, kurį žmogus suteikia tam, ką mato. Skirtingi žmonės tą patį meno kūrinį ar objektą gali interpretuoti skirtingai.
Prasmės kūrimas – asmeninio arba bendro supratimo formavimo procesas. Kultūros erdvėse prasmė kuriama žmonėms siejant tai, ką mato, su mintimis, patirtimis ar klausimais.
Pasakojimu grįsta veikla – suplanuota veikla, kurioje kultūros objektas, meno kūrinys ar nuotrauka tampa pasakojimų, dialogo ir apmąstymo atspirties tašku.
Klausimų seka – trumpa klausimų grandinė, žingsnis po žingsnio vedanti diskusiją, paprastai nuo stebėjimo prie interpretavimo, pasakojimo ir apmąstymo.
Šiame skyriuje pateikiami pagrindiniai modulyje naudoti šaltiniai ir papildomi ištekliai, naudingi vyresnio amžiaus kultūros ambasadoriams, suaugusiųjų švietėjams ir muziejų ar galerijų edukatoriams. Dauguma išteklių yra anglų kalba; juos galima išsiversti nemokamomis internetinėmis vertimo priemonėmis.
1. Tarptautinė muziejų taryba – muziejaus apibrėžtis
Kalba: anglų
Ištekliaus tipas: oficialus institucinis išteklius
Kodėl naudota: šis išteklius pagrindžia mintį, kad muziejai yra prieinamos ir įtraukios erdvės, suteikiančios galimybių ugdytis, apmąstyti, dalytis žiniomis ir dalyvauti bendruomenės gyvenime.
Nuoroda: https://icom.museum/en/resources/standards-guidelines/museum-definition/
2. Vizualinio mąstymo strategijos – VTS institutas
Kalba: anglų
Ištekliaus tipas: muziejinės edukacijos metodas
Kodėl naudota: VTS padeda rengti atviras, menu grįstas diskusijas, stiprinančias stebėjimo, bendravimo ir bendradarbiavimo gebėjimus.
Nuoroda: https://vtshome.org/about/
3. „Project Zero“ – „Matau, manau, klausiu“
Kalba: anglų
Ištekliaus tipas: mąstymo rutina / edukacinis metodas
Kodėl naudota: ši rutina padeda besimokantiesiems pereiti nuo stebėjimo prie interpretavimo ir klausimų kėlimo.
Nuoroda: https://pz.harvard.edu/resources/see-think-wonder
4. Harvardo aukštosios edukologijos mokyklos „Project Zero“ – „Kodėl taip manai?“
Kalba: anglų
Ištekliaus tipas: mąstymo rutina
Kodėl naudota: skatina dalyvius pagrįsti savo interpretacijas matomais įrodymais.
Nuoroda: https://pz.harvard.edu/resources/what-makes-you-say
5. „Project Zero“ – „Požiūrių ratas“
Kalba: anglų
Ištekliaus tipas: perspektyvos keitimo rutina
Kodėl naudota: skatina pasakojimo ratus ir dalyvių tarpusavio mainus, kviesdama pažvelgti iš skirtingų perspektyvų.
Nuoroda: https://pz.harvard.edu/resources/circle-of-viewpoints
6. UNESCO – Tarpkultūrinių kompetencijų ugdymo vadovas „Pasakojimo ratai“
Kalba: anglų
Ištekliaus tipas: vadovas / edukacinė metodika
Kodėl naudota: pasakojimo ratai pristatomi kaip struktūruotas, bet lankstus dialogo ir tarpkultūrinio mokymosi metodas.
Nuoroda: https://unesdoc.unesco.org/ark:/48223/pf0000370336.locale=en
7. MoMA – mokymo ištekliai
Kalba: anglų
Ištekliaus tipas: muziejinės edukacijos ištekliai
Kodėl naudota: MoMA pateikia išteklių, skatinančių atidžiai žvelgti, diskutuoti ir kritiškai mąstyti pasitelkiant meno kūrinius.
Nuoroda: https://www.moma.org/teaching/
8. EPALE – pasakojimas suaugusiųjų švietimui gerinti
Kalba: anglų
Ištekliaus tipas: straipsnis apie suaugusiųjų švietimą
Kodėl naudota: pagrindžia pasakojimo kaip suaugusiųjų švietimo metodo taikymą.
Nuoroda: https://epale.ec.europa.eu/en/resource-centre/content/storytelling-improve-adult-education
9. „StoryComp“ – pasakojimo kompetencijos suaugusiųjų švietime
Kalba: anglų
Ištekliaus tipas: programos „Erasmus+“ projekto išteklius
Kodėl naudota: pateikiama praktinių išteklių, kaip pasakojimą taikyti suaugusiųjų mokymuisi.
Nuoroda: https://storycomp.eu/
10. Knowles, M. S., Holton, E. F. ir Swanson, R. A. – „The Adult Learner“
Kalba: anglų
Ištekliaus tipas: knyga / suaugusiųjų mokymosi teorija
Kodėl naudota: tai vienas svarbiausių suaugusiųjų mokymosi principų šaltinių.
Siūlomas bibliografinis įrašas: Knowles, M. S., Holton, E. F., & Swanson, R. A. The Adult Learner: The Definitive Classic in Adult Education and Human Resource Development.
1. „Project Zero“ – mąstymo rutinų priemonių rinkinys
Kalba: anglų
Ištekliaus tipas: praktinių mąstymo rutinų rinkinys
Kodėl naudinga: tai svarbus suaugusiųjų mokymosi principų šaltinis.
Nuoroda: https://pz.harvard.edu/thinking-routines
2. Metropoliteno meno muziejus – pamokų planai
Kalba: anglų
Ištekliaus tipas: muziejinės edukacinės veiklos pavyzdžiai
Kodėl naudinga: pamokų struktūros gali įkvėpti suaugusiesiems ir vyresnio amžiaus besimokantiesiems pritaikytas veiklas.
Nuoroda: https://www.metmuseum.org/learn/educators/lesson-plans
3. MoMA – savaitės pamokos
Kalba: anglų
Ištekliaus tipas: trumpos menu grįstos mokymosi veiklos
Kodėl naudinga: šios trumpos pamokos gali įkvėpti paprastus kultūrinio mokymosi pratimus senjorams.
Nuoroda: https://www.moma.org/research-and-learning/teachers/weekly-lessons
4. „StoryComp“ – ištekliai
Kalba: anglų
Ištekliaus tipas: praktiniai pasakojimo ištekliai suaugusiųjų švietimui
Kodėl naudinga: pateikiama priemonių ir medžiagos švietėjams, norintiems taikyti pasakojimą suaugusiųjų mokymuisi.
Nuoroda: https://storycomp.eu/resources/
5. UNESCO skaitmeninė biblioteka
Kalba: įvairios kalbos
Ištekliaus tipas: atvirosios prieigos skaitmeninė biblioteka
Kodėl naudinga: joje pateikiama patikimų išteklių apie kultūrą, švietimą, tarpkultūrinį dialogą ir mokymąsi visą gyvenimą.
Nuoroda: https://unesdoc.unesco.org/
6. „Smithsonian Learning Lab“ – „Project Zero“ mąstymo rutinų rinkinys
Kalba: anglų
Ištekliaus tipas: internetinis rinkinys / edukacinės rutinos
Kodėl naudinga: mąstymo rutinos pateikiamos lengvai suprantama forma.
Nuoroda: https://learninglab.si.edu/collections/project-zero-thinking-routines/oWYbEjpf19oxcFUp
7. Jeilio universiteto meno galerija – atvirieji edukaciniai vizualinio mąstymo strategijų ištekliai
Kalba: anglų
Ištekliaus tipas: atvirasis edukacinis išteklius / vizualinės diskusijos metodas
Kodėl naudinga: mąstymo rutinos pateikiamos lengvai suprantama forma.
Nuoroda: https://artlang.yale.edu/visual-thinking-strategies-vts
Jei besimokantieji iš pradžių nori pasirinkti vos kelis išteklius, praktiškiausi būtų šie:
„Matau, manau, klausiu“ – paprastam vedamam stebėjimui.
Vizualinio mąstymo strategijos – atvirai diskusijai apie meną.
UNESCO pasakojimo ratai – struktūruotam grupiniam pasakojimui.
„StoryComp“ ištekliai – pasakojimui suaugusiųjų švietime.
„Project Zero“ mąstymo rutinų priemonių rinkinys – praktiškai taikomoms diskusijų rutinoms.