Sensorinis įsitraukimas muziejuose ir galerijose: penkiais pojūčiais ir TimeSlips principais paremtų veiklų taikymas

Šis modulis padeda būsimiems vyresnio amžiaus kultūros ambasadoriams kurti, pritaikyti ir vesti paprastas penkiais pojūčiais paremtas veiklas muziejuose, galerijose ir kitose kultūros erdvėse. Jame parodoma, kaip pojūčius žadinančios priemonės, atvirieji klausimai ir TimeSlips principais paremtas veiklos vedimas gali skatinti smalsumą, įdėmų stebėjimą, vaizduotę, dalyvavimą ir bendrą kultūrinį įsitraukimą, nereikalaujant specialiųjų meno žinių.

Modulis yra praktinis ir skirtas 55 metų ir vyresniems žmonėms, su vyresnio amžiaus besimokančiaisiais dirbantiems suaugusiųjų švietėjams, taip pat muziejų ir galerijų edukatoriams, siekiantiems, kad kultūrinis mokymasis būtų aktyvesnis, malonesnis, įtraukesnis ir prasmingesnis.

●       Suprasti, kaip sensorinis įsitraukimas gali padaryti apsilankymus muziejuose ir galerijose prasmingesnius ir labiau įtraukiančius vyresnio amžiaus besimokančiuosius.

●       Atpažinti, kaip rega, klausa, lytėjimas, uoslė ir su skoniu susijusios asociacijos gali būti saugiai ir pagarbiai pasitelkiamos kultūriniame mokymesi.

●       Išmokti parinkti ir parengti paprastas pojūčius žadinančias priemones bei užduotis, susijusias su meno kūriniais, objektais ir kultūros erdvėmis.

●       Praktiškai mokytis kurti ir taikyti atviruosius sensorinius klausimus, grindžiamus pasirinktais TimeSlips principais, tokiais kaip vaizduotė, priėmimas ir nesėkmės baimės nekeliantis dalyvavimas.

●       Kurti ir pritaikyti trumpas penkiais pojūčiais paremtas veiklas, kurias vyresnio amžiaus kultūros ambasadoriai galėtų padėti vykdyti arba vesti kartu su kitu veiklos vedėju.

·         Pagarba skirtingiems atsakymams: dalyviai gali skirtingais būdais pastebėti ir įsivaizduoti kultūros objektus bei užmegzti su jais ryšį.

·         Kvietimas nedarant spaudimo: dalyviai gali kalbėti, rašyti, atsakyti gestu, pasirinkti kortelę, klausytis arba nuspręsti neatsakyti.

·         Smalsumas vietoj specialiųjų žinių: sensorinio įsitraukimo veiklose vertinamas pastabumas ir vaizduotė, o ne meno istorijos faktų žinojimas.

·         Priėmimas ir palaikantis veiklos vedimas: dalyvių mintys pripažįstamos jų netaisant, o skirtingoms idėjoms suteikiama vietos.

·         Pritaikomumas ir aiškios ribos: veiklos turi būti pritaikomos atsižvelgiant į dalyvių savijautą, gebėjimus ir energijos lygį, tačiau turi išlikti kultūrinės ir edukacinės, o ne terapinės ar diagnostinės.

Muziejuose ir galerijose kultūros objektai dažniausiai pažįstami juos apžiūrint. Lankytojai kviečiami apžiūrėti paveikslus, skulptūras, fotografijas, istorinius objektus, architektūrą ar parodų erdves. Kai kuriems vyresnio amžiaus žmonėms tai gali būti malonu. Kitiems toks apsilankymas gali atrodyti pasyvus, varginantis ar net bauginantis, ypač jei jie mano, kad norint suprasti tai, ką mato, reikia specialiųjų žinių.

Sensorinis įsitraukimas siūlo kitokį pažinimo būdą. Dalyviai kviečiami pastebėti su kultūrine patirtimi susijusias spalvas, formas, tekstūras, garsus, erdves, prisiminimus, kvapus, skonius ir kūno pojūčius. Tikslas nėra liesti originalius muziejaus objektus ar formaliai analizuoti meną. Siekiama suteikti daugiau galimybių sutelkti dėmesį, užmegzti ryšį ir dalyvauti.

Penki pojūčiai gali būti pasitelkiami tiesiogiai arba netiesiogiai. Pavyzdžiui, dalyviai gali žvelgti į nutapyto paviršiaus tekstūrą, klausytis galerijos garsinės aplinkos, rankose laikyti objektą, kurį leidžiama saugiai liesti, pauostyti su istoriniu laikotarpiu susijusią kvapo kortelę arba įsivaizduoti paveiksle pavaizduoto patiekalo skonį. Tokios paprastos galimybės pasitelkti pojūčius gali padėti vyresnio amžiaus žmonėms pajusti, kad jie gali reaguoti asmeniškai ir kūrybiškai.

Įvairius pojūčius įtraukiančioje muziejų praktikoje regimasis stebėjimas gali būti derinamas su garsais, kvapais, medžiagomis, kurias saugu liesti, ir vaizduote grindžiamomis sensorinėmis asociacijomis (Ucar, 2015; D’Andrea et al., 2022).

Šiame modulyje taip pat taikomi pasirinkti TimeSlips principai, ypač atviras kvietimas, vaizduotė, priėmimas ir nesėkmės baimės nekeliantis dalyvavimas. Mokantis muziejuose ir galerijose šie principai padeda sukurti saugią ir palaikančią sensorinio tyrinėjimo aplinką bei skatina dalyvius atsakyti nejaučiant spaudimo prisiminti faktus ar pateikti vienintelį teisingą aiškinimą.

Šis požiūris paremtas TimeSlips praktika, kurioje spaudimas prisiminti pakeičiamas galimybėmis įsivaizduoti ir atsakyti į atviruosius klausimus (TimeSlips Creative Storytelling, 2019).

Būsimieji kultūros ambasadoriai šias priemones gali naudoti padėdami bendraamžiams lankytis kultūros įstaigose, skatindami grupes sulėtinti tempą ir pastebėti daugiau, kviesdami pateikti paprastus atsakymus bei kartu kurdami trumpas, malonias, pagarbias ir prieinamas kultūrines veiklas.

Penki pojūčiai suteikia paprastą galimybę pradėti. Atviras, TimeSlips principais paremtas veiklos vedimas sudaro sąlygas dalyvauti. Kartu šie elementai padeda vyresnio amžiaus žmonėms nuo minties „Aš žinau nepakankamai“ pereiti prie minties „Aš galiu pastebėti, įsivaizduoti ir prisidėti“.

Stebėjimas muziejuose ir galerijose yra svarbus, tačiau tai tik viena patirties dalis. Lankytojas gali žiūrėti į objektą, bet kartu jausti jį supančią erdvę, girdėti patalpos garsus, įsivaizduoti medžiagos tekstūrą, prisiminti panašų daiktą iš namų ar pajusti šviesos, spalvos ir mastelio kuriamą nuotaiką.

Sensorinis įsitraukimas gali būti ypač naudingas vyresnio amžiaus besimokantiesiems, nes leidžia dalyvauti nevartojant specialiųjų terminų. Dalyvis gali pasakyti: „Ši spalva atrodo šilta“, „Šioje patalpoje girdėti ramūs garsai“ arba „Šis daiktas primena mano močiutės virtuvę.“ Tokie atsakymai yra prasminga kultūrinio mokymosi dalis, net jei tai nėra formali meno analizė.

Muziejų programų, kuriose dalyvauja vyresnio amžiaus suaugusieji, tyrimai rodo, kad prieinamos, kūrybinės ir objektais grindžiamos veiklos gali skatinti įsitraukimą, mokymąsi, socialinę sąveiką ir psichologinę gerovę (Todd et al., 2017; Thomson et al., 2018).

Objektų lietimo tyrimai taip pat rodo, kad regimojo, lytėjimo ir žodinio įsitraukimo derinimas gali padėti vyresnio amžiaus suaugusiesiems mokytis, stiprinti gerovę ir socialinę įtrauktį (D’Andrea et al., 2022).

Iš kultūros ambasadorių nesitikima, kad jie pakeis muziejų edukatorius. Jų vertė yra kitokia. Jie gali padėti bendraamžiams jaustis patogiau, sulėtinti apsilankymo tempą, pastebėti detales ir švelniai pakviesti dalyvauti. Šie principai atitinka projekto „Museums on Prescription“ parengtas praktines darbo su vyresnio amžiaus žmonėmis muziejuose gaires (Veall et al., 2017).

Sensorinis požiūris suteikia ambasadoriams praktinių veiklos būdų, kuriuos lengva išmokti ir pritaikyti.

• Stovėdami prie objekto jie gali užduoti paprastus sensorinius klausimus.

• Kartu su muziejaus darbuotojais jie gali parengti nedideles liesti skirtas priemones arba klausimų korteles.

• Siūlydami kelis atsakymo būdus jie gali padėti tylesniems dalyviams.

• Jie gali padėti grupei susieti parodą su gyvenimiška patirtimi, neversdami atskleisti asmeninės informacijos.

Vyresnio amžiaus žmonėms tinkamas principas

Pradėkite nuo pastebėjimo, o ne nuo aiškinimo. Paprastas sensorinis pastebėjimas gali atverti kelią pasitikėjimui, pokalbiui ir smalsumui.

Trumpas pavyzdys

Užuot pradėjęs žodžiais „Šis paveikslas priklauso impresionizmo laikotarpiui“, veiklos vedėjas gali paklausti: „Kokią spalvą jūsų akys pastebi pirmiausia?“ arba „Jei šis paveikslas turėtų garsą, jis būtų tylus ar garsus?“ Išklausius kelis atsakymus, nedidelėmis dalimis galima pateikti faktinės informacijos.

Šiame skyriuje pristatomi penki sensoriniai pažinimo būdai ir paaiškinama, kaip juos saugiai bei kūrybiškai taikyti muziejuose ir galerijose.

Kiekvienas pojūtis gali suteikti kitokį būdą užmegzti ryšį su meno kūriniu, objektu ar kultūros erdve. Veikloje nebūtina pasitelkti visų penkių pojūčių; dažnai pakanka sutelkti dėmesį į vieną pagrindinį pojūtį.

Sensorinis įsitraukimas ne visada reikalauja, kad dalyviai fiziškai patirtų garsą, tekstūrą, kvapą ar skonį. Muziejuose ir galerijose vieni pojūčiai gali būti pasitelkiami tiesiogiai, o kiti tyrinėjami naudojant saugias medžiagas, asociacijas ar vaizduotę. Šio skirtumo supratimas padeda kultūros ambasadoriams pasirinkti prasmingas, praktiškas ir aplinkai tinkamas priemones ir užduotis.

Įvairius pojūčius įtraukianti muziejų praktika rodo, kaip kopijos, garsai, kvapai ir kitos sensorinės priemonės gali suteikti papildomų būdų įsitraukti į kolekcijų pažinimą neliečiant originalių meno kūrinių (Ucar, 2015).

1 paveikslas. Tiesioginis ir netiesioginis pojūčių pasitelkimas

Šaltinis: turinys parengtas remiantis Ucar (2015) ir D’Andrea et al. (2022); vaizdinę medžiagą MUGArtS projektui sukūrė VšĮ EDUKACINIAI PROJEKTAI, pasitelkusi dirbtinio intelekto vaizdų generavimo priemonę.

Sensorinis įsitraukimas visada turi būti grindžiamas pagarba kolekcijai, kultūros įstaigai ir asmeninėms dalyvių riboms.

·         Niekada nelieskite originalių meno kūrinių ar kolekcijos objektų, nebent muziejaus darbuotojai aiškiai tai leidžia.

·         Kai į veiklą įtraukiamas lytėjimas, naudokite patvirtintas kopijas, liesti skirtus objektus ar medžiagų pavyzdžius.

·         Venkite stiprių kvapų ir visada leiskite dalyviams atsisakyti su kvapais susijusių veiklų.

·         Nenaudokite maisto, jei nebuvo atsižvelgta į alergijas, higienos reikalavimus ir kultūros įstaigos taisykles.

·         Pojūčius žadinančios priemonės ir užduotys turi būti paprastos. Per daug dirgiklių vienu metu gali varginti arba klaidinti.

·         Pasiūlykite skirtingus dalyvavimo būdus: dalyviai gali kalbėti, parodyti, rašyti, pasirinkti kortelę arba tiesiog klausytis.

Sensorinės veiklos visada turi atitikti muziejaus ar galerijos, kurioje jos vykdomos, kolekcijos priežiūros ir lankytojų saugumo reikalavimus. Darbo su vyresnio amžiaus muziejų lankytojais gairėse taip pat pabrėžiami komfortas, pasirinkimas, aiškus bendravimas ir galimybė pritaikyti dalyvavimo būdus (Veall et al., 2017).

Praktinis patarimas

Nedidelį sensorinių priemonių rinkinį gali sudaryti audinių pavyzdžiai, medžio gabalėliai, glotnūs akmenys, užklijuotuose vokuose esančios kvapų kortelės, telefone pateikiamos nuorodos į garsus, dideliu šriftu atspausdintos klausimų kortelės ir švarios servetėlės. Prieš naudojant rinkinį turi patvirtinti muziejaus arba galerijos darbuotojai.

Pojūčius žadinančios priemonės, klausimai ir užduotys padeda dalyviams pastebėti meno kūrinio, objekto ar erdvės savybes ir pasidalyti savo įspūdžiais. Jie turi būti paprasti, tinkami dalyviams ir susiję su tuo, kas tyrinėjama.

Šie principai atitinka muziejų gaires, kuriose pabrėžiamos prieinamos, į dalyvius orientuotos ir su muziejų objektais bei kolekcijomis susijusios veiklos (Veall et al., 2017).

Tinkamos priemonės ir užduotys nevargina grupės. Jos padeda susitelkti į pasirinktą pojūtį.

Trumpas pasirengimo procesas padeda kultūros ambasadoriui išlaikyti veiklos kryptį, saugumą ir paprastumą.

2 paveikslas. Pasirengimo veiklai kontrolinis sąrašas

Šaltinis: MUGArtS projektui sukūrė VšĮ EDUKACINIAI PROJEKTAI, pasitelkusi dirbtinio intelekto vaizdų generavimo priemonę.

Toliau pateikti pavyzdžiai rodo, kaip klausimai ir paprastos užduotys gali padėti pasitelkti pojūčius pažįstant kultūros objektus ir erdves. Formuluotes galima pritaikyti dalyvių grupei ir aplinkai.

Praktiniai muziejų darbo su bendruomenėmis pavyzdžiai rodo, kaip objektų kopijos, skirtingos tekstūros, kvapai ir kitos prieinamos priemonės gali padėti pažinti muziejų kolekcijas pasitelkiant pojūčius (Crawford, 2022).

Emocinio saugumo užtikrinimas

Pojūčius žadinančios priemonės ir klausimai gali sužadinti asmeninius prisiminimus ar asociacijas (D’Andrea et al., 2022). Tai gali suteikti malonių išgyvenimų, tačiau gali paliesti ir jautrias temas. Kultūros ambasadorius neturėtų prašyti daugiau paaiškinimų, nei dalyvis nori pateikti. Žmogus gali tiesiog pasakyti „Tai man primena namus“ ir daugiau nieko nepasakoti. To pakanka.

·  Neprašykite dalyvių išsamiau pasakoti apie asmeninius prisiminimus, jei jie to nenori.

·  Venkite tokių klausimų kaip „Kodėl tai jus nuliūdino?“

·  Verčiau paklauskite: „Ar norėtumėte pasakyti daugiau, ar galime tęsti?“

·  Padėkite grupei susitelkti į kultūrinę patirtį – veikla neturėtų tapti terapija.

Atvirieji sensoriniai klausimai kviečia dalyvius pastebėti, įsivaizduoti ir prisidėti, nereikalaujant faktinių žinių ar vieno teisingo atsakymo. Tai atitinka TimeSlips principą spaudimą prisiminti pakeisti laisve įsivaizduoti (TimeSlips Creative Storytelling, 2019). Šie klausimai ypač naudingi vyresnio amžiaus žmonėms, abejojantiems, ar jie „supranta meną“ ir pakankamai žino apie muziejus.

Tinkamas atvirasis klausimas turi būti:

• lengvai suprantamas;

• susijęs su meno kūriniu, objektu ar erdve;

• pakankamai platus, kad būtų galima pateikti skirtingus atsakymus;

• pakankamai kryptingas, kad neklaidintų dalyvių;

• toks, į kurį galima atsakyti stebint, įsivaizduojant ar remiantis asociacijomis;

• toks, į kurį galima atsakyti žodžiais, gestais, kortelėmis, raštu arba tyla.

Klausimas turi būti ne tik platus. Jis taip pat turi kviesti pastebėti pojūčius arba pasitelkti vaizduotę.

Šias klausimų pradžias galima pritaikyti skirtingiems meno kūriniams, objektams ir erdvėms:

3 paveikslas. Naudingos klausimų pradžios

Šaltinis: turinys parengtas remiantis TimeSlips Creative Storytelling (2019); vaizdinę medžiagą MUGArtS projektui sukūrė VšĮ EDUKACINIAI PROJEKTAI, pasitelkusi dirbtinio intelekto vaizdų generavimo priemonę.

Veiklos vedėjo reakcija yra tokia pat svarbi kaip ir klausimas. Jei dalyviai jaučia, kad jų atsakymai vertinami kaip teisingi arba klaidingi, jie gali nutilti. Jei atsakymas priimamas, daugiau žmonių gali jaustis saugūs ir drąsiai prisidėti (TimeSlips Creative Storytelling, 2019).

4 paveiksle pateikta paprasta trumpos sensorinės diskusijos vedimo seka, kuri prasideda tyliu stebėjimu ir baigiama padėka dalyviams.

4 paveikslas. Trumpa veiklos vedimo seka

Šaltinis: MUGArtS projektui sukūrė VšĮ EDUKACINIAI PROJEKTAI, pasitelkusi dirbtinio intelekto vaizdų generavimo priemonę.

Atvirieji sensoriniai klausimai yra svarbi pradžia, tačiau nesėkmės baimės nekelianti veikla apima daugiau nei tinkamo klausimo uždavimą. Svarbu ir tai, kaip pristatomas dalyvavimas, kaip priimamos dalyvių mintys ir kaip individualios idėjos sujungiamos į nedidelį bendrą rezultatą.

Šiame modulyje pasirinkti TimeSlips principai padeda kultūros ambasadoriams kurti mažai įtampos keliančias sensorines veiklas, kuriose dalyviai gali pastebėti, įsivaizduoti ir prisidėti neprivalėdami prisiminti faktų ar pateikti vienintelio teisingo aiškinimo.

TimeSlips – tai kūrybinio įsitraukimo metodas, kuriame vaizduotė, saviraiška ir dalyvavimas laikomi svarbesniais už faktų prisiminimą (TimeSlips Creative Storytelling, 2019). Šiame modulyje pasirinkti principai įtraukiami į sensorines veiklas muziejuose ir galerijose.

Šie principai:

• atviras kvietimas;

• vaizduotė vietoj atminties tikrinimo;

• skirtingų atsakymų priėmimas;

• keli dalyvavimo būdai;

• dalyvių minčių plėtojimas;

• dalyvių indėlio pripažinimas ir padėka, nevertinant atsakymų teisingumo.

Kartu šie principai padeda kultūros ambasadoriams kurti mažai įtampos keliančias veiklas, kuriose dalyviai gali pastebėti, įsivaizduoti ir prisidėti, neturėdami specialiųjų žinių ir neprivalėdami pateikti vieno teisingo atsakymo.

Svarbu

Šiame skyriuje taikomi pasirinkti su TimeSlips metodu siejami principai, pritaikyti trumpoms sensorinio įsitraukimo veikloms muziejuose ir galerijose. Čia pateiktos veiklų struktūros ir pavyzdžiai yra MUGArtS projekto adaptacijos, o ne oficialūs TimeSlips užsiėmimų formatai.

Vien atvirojo klausimo nepakanka, kad veikla nekeltų nesėkmės baimės. Veiklos vedėjas taip pat turėtų švelniai pakviesti, pasiūlyti skirtingus dalyvavimo būdus, pripažinti dalyvių mintis ir sujungti jų idėjas į nedidelį bendrą rezultatą. Šie principai įtraukti į išsamią 8.1 poskyryje pateiktą veiklos struktūrą.

Veiklos vedėjas gali ne tik priimti atsakymą, bet ir padėti dalyviams plėtoti ar susieti išsakytas mintis.

Kartais tai apibūdinama principu „taip, ir...“. TimeSlips „taip, ir...“ įvardija kaip pagrindinį principą, padedantį patvirtinti dalyvių mintis ir skatinti tolesnį kūrybinį įsitraukimą (TimeSlips Creative Storytelling, 2021).

Veiklos vedėjui nebūtina vartoti būtent šių žodžių. Šis principas reiškia:

1. pripažinti išsakytą mintį;

2. jos nepamiršti ir išlaikyti pokalbyje;

3. pakviesti pateikti kitą idėją ar detalę.

Pavyzdys

Dalyvis: „Girdžiu audrą.“ Veiklos vedėjas: „Audra. Ji sustiprina paveikslo nuotaiką. Kokius dar garsus įsivaizduojate žvelgdami į šį paveikslą?“

Kitas dalyvis gali pridurti:

„Vėjyje judantis langas.“

Tuomet veiklos vedėjas gali paklausti:

„Ar šis garsas atrodytų sklindantis iš arti, ar iš toli?“

Tai padeda grupei sukurti bendrą sensorinę aplinką nenusprendžiant, kuris atsakymas teisingas.

Naudingi būdai minčiai plėtoti:

• „Kas dar galėtų čia tikti?“

• „Ar tai būtų arti, ar toli?“

• „Ar šis garsas galėtų būti švelnus, ar stiprus?“

• „Gal kas nors turi mintį, kuri galėtų derėti su šia?“

• „Išsaugokime abi galimybes.“

Ne kiekvienam atsakymui reikia papildomo klausimo. Idėjos turi būti plėtojamos švelniai ir natūraliai.

Nesėkmės baimės nekelianti sensorinė veikla išlieka struktūruota, tačiau sėkmė nepriklauso nuo atminties, specialiųjų žinių ar pasitikėjimo kalbant. Pagrindiniai jos principai apibendrinti 5 paveiksle. 

5 paveikslas. Nesėkmės baimės nekelianti sensorinė veikla

Šaltinis: turinys parengtas remiantis TimeSlips Creative Storytelling (2019, 2021); vaizdinę medžiagą MUGArtS projektui sukūrė VšĮ EDUKACINIAI PROJEKTAI, pasitelkusi dirbtinio intelekto vaizdų generavimo priemonę.

Be to:

• veikloje neturėtų būti reikalaujama vardų, datų ar specialiųjų terminų;

• dalyviai visada turėtų galėti atsisakyti dalyvauti neaiškindami priežasties.

Prieš vesdami veiklą išsamiai ją įvertinkite pagal 7 paveiksle pateiktą kokybės kontrolinį sąrašą.

Kultūros ambasadorius gali pakviesti dalyvius įsivaizduoti su peizažo paveikslu susijusius garsus ir paklausti:

„Jei įžengtume į šį paveikslą, kokį garsą galėtume išgirsti?“

Skirtingi atsakymai, pavyzdžiui, vėjas, vanduo, paukščiai, žingsniai, balsai ar tyla, priimami ir užrašomi jų netaisant. Grupė gali sudėlioti atsakymus į paprastą garsų žemėlapį ir sukurti bendrą pavadinimą. Šis pavyzdys rodo, kaip atvirasis sensorinis klausimas gali padėti sukurti bendrą, nesėkmės baimės nekeliantį rezultatą. Išsamūs žingsniai pateikti 2 veikloje „Meno kūrinio garso takelis“.

Tinkama sensorinio įsitraukimo veikla kultūros ambasadoriams turi būti trumpa, aiški ir pritaikoma. Ji turi tikti tikram apsilankymui muziejuje ar galerijoje, kuriame gali keistis turimas laikas, erdvė, grupės energija ir prieinamumo sąlygos.

Paprasta struktūra padeda ambasadoriui išlaikyti veiklos kryptį, o dalyviams – lengviau ją sekti. Tikslas nėra įtraukti daug užduočių, bet sukurti vieną aiškią sensorinę patirtį, turinčią natūralią pradžią, eigą ir pabaigą.

Nėra dviejų vienodų grupių ar apsilankymų muziejuje. Dalyvių energija, pasitikėjimas savimi, judumas, rega ar klausa gali skirtis, o pačioje kultūros erdvėje gali būti daug žmonių, triukšmo arba ji gali būti sunkiai prieinama. Pritaikant veiklą, keičiamas jos atlikimo būdas, tačiau dėmesys ir toliau sutelkiamas į pasirinktą pagrindinį pojūtį.

Šie pritaikymo būdai atitinka gerosios praktikos rekomendacijas, kaip muziejų programas padaryti patogesnes, prieinamesnes ir geriau atliepiančias vyresnio amžiaus dalyvių poreikius (Veall et al., 2017).

Trumpas planavimo procesas gali padėti išvengti neaiškumo ir užtikrinti natūralią veiklos eigą. Kultūros ambasadoriams nereikia rengti išsamaus pamokos plano, tačiau jie turi žinoti, ką norėtų paskatinti dalyvius pastebėti, kaip pakvies juos dalyvauti ir kaip užbaigs veiklą.

6 paveikslas. Paprastas planavimo šablonas kultūros ambasadoriams

Šaltinis: MUGArtS projektui sukūrė VšĮ EDUKACINIAI PROJEKTAI, pasitelkusi dirbtinio intelekto vaizdų generavimo priemonę.

Prieš vedant veiklą grupei naudinga ją įvertinti dalyvio požiūriu. Tinkama veikla turi atrodyti suprantama, saugi ir įveikiama net žmogui, niekada nedalyvavusiam muziejaus edukacinėje veikloje.

7 paveikslas. Veiklos kokybės kontrolinis sąrašas

Šaltinis: MUGArtS projektui sukūrė VšĮ EDUKACINIAI PROJEKTAI, pasitelkusi dirbtinio intelekto vaizdų generavimo priemonę.

Ambasadoriaus vaidmuo

Vyresnio amžiaus kultūros ambasadoriaus vertė slypi ne specialiosiose žiniose, o gebėjime padaryti kultūrinį dalyvavimą asmeniškesnį ir patrauklesnį. Pastebėdamas grupės poreikius, užduodamas aiškius klausimus ir pripažindamas skirtingų atsakymų vertę, ambasadorius padeda kitiems labiau pasitikėti savimi ir įsitraukti į kultūros objekto ar erdvės pažinimą.

Vyresnio amžiaus kultūros ambasadorius kuria tiltą tarp kultūros objekto ir grupės žmonių.

Toliau pateiktos atvejų analizės ir praktiniai pavyzdžiai rodo, kaip galima organizuoti sensorinį, objektais ir vaizduote grindžiamą, vyresnio amžiaus žmonėms tinkamą kultūrinį įsitraukimą. Jie gali įkvėpti kurti vietos sąlygoms pritaikytas penkiais pojūčiais paremtas veiklas.

TimeSlips – tai kūrybinio įsitraukimo metodas, iš pradžių sukurtas vyresnio amžiaus suaugusiesiems, įskaitant demenciją turinčius žmones, palaikyti. Užuot prašęs prisiminti faktus ar pateikti teisingus atsakymus, veiklos vedėjas kviečia įsivaizduoti, pastebėti ir dalytis mintimis.

Užsiėmimas paprastai pradedamas paveikslu, objektu, fotografija ar kūrybine užduotimi. Veiklos vedėjas užduoda paprastus atviruosius klausimus, pavyzdžiui:

·         Kas čia galėtų vykti?

·         Koks garsas galėtų skambėti šioje scenoje?

·         Ką šis žmogus galėtų galvoti?

·         Kas galėtų nutikti toliau?

Dalyviai gali atsakyti vienu žodžiu, trumpu sakiniu, gestu, garsu ar vaizduotės pasiūlyta mintimi. Veiklos vedėjas priima kiekvieną atsakymą ir gali užrašyti mintis arba sujungti jas į bendrą kūrybinį rezultatą.

Pagrindinis tikslas nėra sukurti tobulą pasakojimą. Siekiama padėti žmonėms pasijusti išgirstiems, įsitraukusiems ir susijusiems su kitais. TimeSlips skatina veiklos vedėjus atsisakyti atminties tikrinimo ir daugiau dėmesio skirti vaizduotei, saviraiškai bei bendram dalyvavimui. Organizacija nurodo, kad šis metodas padeda skatinti įsitraukimą, kurti santykius, kūrybiškai reikštis ir rengti įtraukias programas.

Ko kultūros ambasadoriai gali išmokti iš šios praktikos:

·         užduoti klausimus, į kuriuos galima atsakyti įvairiai;

·         netikrinti dalyvių atminties;

·         priimti žodžius, gestus ir vaizduote paremtus atsakymus;

·         plėtoti dalyvių mintis jų netaisant;

·         dalyvavimą vertinti labiau nei faktinį tikslumą;

·         sukurti nedidelį bendrą rezultatą, pavyzdžiui, pavadinimą, žodžių debesį ar sensorinį apibūdinimą.

Paprastas pavyzdys:

Grupė žiūri į judraus turgaus fotografiją. Veiklos vedėjas klausia:

·         Kokius garsus galėtume girdėti?

·         Kokie kvapai galėtų čia sklisti?

·         Kokios spalvos atrodo ryškiausios?

·         Kas galėtų nutikti toliau?

Grupė atsako: balsai, krepšiai, apelsinai, žingsniai, prieskoniai, juokas, šiltas oras. Iš šių žodžių galima sukurti bendrą sensorinį apibūdinimą. Niekam nereikia žinoti fotografijoje užfiksuotos datos, vietos ar žmonių.

Šaltinis: https://www.timeslips.org/

„Museums on Prescription“ buvo moksliniais tyrimais grindžiamas projektas, kuriame socialinę atskirtį galintys patirti vyresnio amžiaus suaugusieji buvo įtraukti į reguliarias muziejų ir galerijų programas. Dalyvius nukreipdavo sveikatos ir socialinės priežiūros paslaugų teikėjai, vietos valdžios institucijos bei nevyriausybinės organizacijos. Jie dalyvaudavo kassavaitinėse kultūrinėse veiklose, o ne klinikiniame gydyme.

Užsiėmimuose paprastai būdavo derinami keli elementai:

• ekskursijos galerijoje su gidu;

• objektų lietimas;

• trumpi muziejaus darbuotojų pristatymai;

• muziejaus kolekcijų įkvėptos kūrybinės veiklos;

• grupės diskusija;

• neformalus bendravimas ir vaišės.

Projektas parodė, kad vyresnio amžiaus suaugusiesiems daugiausia naudos suteikia malonios, įvairios ir lanksčios muziejų veiklos. Patogios sėdimos vietos, aiškus bendravimas, pertraukos, asmeninis kontaktas ir galimybės bendrauti buvo laikomi tokiais pat svarbiais kaip pats kultūrinis turinys. Veiklos vedėjai buvo skatinami veiklas pritaikyti prie grupės energijos, pasitikėjimo savimi ir praktinių poreikių.

Dalyviai nurodė, kad pajuto stipresnį bendrumo jausmą, vėl susidomėjo mokymusi, dažniau užsiima socialine ir kūrybine veikla, labiau pasitiki savimi lankydamiesi muziejuose ir toliau dalyvauja kultūriniame gyvenime pasibaigus programai. Muziejų užsiėmimų metu taip pat užfiksuotas psichologinės gerovės pagerėjimas.

Ko gali išmokti kultūros ambasadoriai: vyresnio amžiaus kultūros ambasadoriai gali naudoti muziejų objektus kaip pokalbio pradžią, derinti sensorines ir kūrybines veiklas su bendravimu, neperkrauti užsiėmimų, suteikti dalyviams pasirinkimą ir keisti tempą, kai grupė pavargsta ar jai reikia daugiau pagalbos.

Pavyzdys:

Lankydamasis muziejuje kultūros ambasadorius pasirenka vieną saugų liesti objektą ar kopiją, pavyzdžiui, seną virtuvės įrankį, audinio pavyzdį ar su kelionėmis susijusį daiktą.

Grupė kviečiama:

• Atidžiai apžiūrėti objektą.

• Apibūdinti jo formą, tekstūrą, svorį ar galimą skleidžiamą garsą.

• Atsakyti į vieną atvirąjį klausimą, pavyzdžiui:

„Su kokia vieta ar akimirka jums siejasi šis objektas?“

• Pasidalyti vienu žodžiu ar trumpa asociacija.

• Sukurti bendrą rezultatą, pavyzdžiui, pavadinimą ar pojūčius apibūdinančių žodžių sąrašą.

Pavyzdžiui, senas kelioninis lagaminas gali sukelti asociacijų, nusakomų tokiais žodžiais:

sunkus, nusidėvėjęs, traukinys, laukimas, oda, kelionė, atsisveikinimas, nuotykis.

Veikla gali trukti 10–15 minučių, jai nereikia specialių muziejininkystės žinių. Kultūros ambasadoriaus vaidmuo – skatinti stebėti, priimti skirtingus atsakymus ir padėti grupei ramiai užmegzti ryšį su objektu.

Šaltinis: Museums on Prescription: A guide to working with older people (2017). https://www.culturehealthandwellbeing.org.uk/sites/default/files/2019-08/mop-good-practice-guide.pdf

Dandžio universiteto muziejai sukūrė sensorinę kuprinę, kad dalį savo kolekcijų galėtų pristatyti globos namuose ir bendruomenių erdvėse. Kuprinė buvo skirta tam, kad muziejų objektai taptų prieinamesni žmonėms, negalintiems lengvai apsilankyti muziejuje.

Joje buvo:

• specialiai pagamintų trimačių spaudinių;

• audinių ir akmenų pavyzdžių;

• tekstūrinių drobių ir teptukų;

• kvepalų;

• paveikslų kopijų;

• muziejaus kolekcijų įkvėptų liesti skirtų objektų.

Priemonės buvo parinktos taip, kad skatintų stebėti, liesti, kalbėtis, prisiminti ir kurti sensorines asociacijas. Pavyzdžiui, lazeriu išpjautos medinės herbariumo augalų formos buvo derinamos su kvepalais. Vienuose globos namuose kvapų veikla sužadino malonius prisiminimus gyventojui, anksčiau turėjusiam didelį sodą. Atvejo analizės paskelbimo metu projektas jau buvo pasiekęs daugiau kaip 100 žmonių.

Ko gali išmokti kultūros ambasadoriai:

Naudingame sensorinių priemonių rinkinyje nebūtinai turi būti brangių objektų. Muziejaus kolekcijas galima saugiai pristatyti pasitelkiant kopijas, tekstūras, vaizdus ir kvapus. Dalyviams visada turi būti leidžiama pasirinkti, ar jie nori liesti, uostyti, kalbėti, ar tiesiog klausytis. Priemonės turi būti lengvai paimamos, valomos ir pateikiamos kartu su aiškiomis, dideliu šriftu atspausdintomis instrukcijomis.

Pavyzdys

Pasirinkite vieną muziejaus temą, pavyzdžiui, augalus, tekstilę ar skulptūrą, ir parenkite nedidelį sensorinį krepšį, kuriame būtų:

• vienas muziejaus kolekcijos objekto atvaizdas;

• vienas tekstūros pavyzdys;

• vienas saugus liesti objektas arba kopija;

• viena švelnaus kvapo kortelė;

• viena dideliu šriftu atspausdinta klausimo kortelė.

Botanikos kolekcijai ambasadorius galėtų panaudoti augalo atvaizdą, medinę lapo formą, tekstūriškos žievės gabalėlį ir levandų kvapo kortelę. Grupės būtų galima paklausti:

• Ką pastebite pirmiausia?

• Kuri tekstūra jums labiausiai siejasi su šiuo augalu?

• Koks kvapas galėtų sklisti šioje vietoje?

• Kokį vieną žodį pridėtumėte prie grupės pojūčius apibūdinančių žodžių sąrašo?

Šaltinis: https://www.museumsgalleriesscotland.org.uk/sector-story/creating-a-sensory-backpack-at-university-of-dundee-museums/

1 priedas. Penkių pojūčių kortelių pavyzdys

Šaltinis: MUGArtS projektui sukūrė VšĮ EDUKACINIAI PROJEKTAI, pasitelkusi dirbtinio intelekto vaizdų generavimo priemonę.

2 priedas. Garsų kortelių pavyzdys

Šaltinis: MUGArtS projektui sukūrė VšĮ EDUKACINIAI PROJEKTAI, pasitelkusi dirbtinio intelekto vaizdų generavimo priemonę.

3 priedas. Saugių tekstūrų pavyzdžiai

Šaltinis: MUGArtS projektui sukūrė VšĮ Edukaciniai projektai, pasitelkusi dirbtinio intelekto vaizdų generavimo priemonę.

Sensorinis įsitraukimas padeda muziejams ir galerijoms tapti aktyvesnėmis, asmeniškesnėmis ir malonesnėmis vyresnio amžiaus žmonių mokymosi erdvėmis. Pasitelkdami regą, klausą, lytėjimą, uoslę ir su skoniu susijusias asociacijas, kultūros ambasadoriai gali skatinti dalyvavimą nepaversdami apsilankymo meno žinių patikrinimu. Paprastos pojūčius žadinančios priemonės ir užduotys padeda žmonėms daugiau pastebėti, atsakyti skirtingais būdais ir pajusti, kad jų indėlis yra svarbus.

TimeSlips principai sustiprina šį požiūrį, primindami veiklos vedėjams užduoti atviruosius klausimus, priimti skirtingus atsakymus ir kurti nesėkmės baimės nekeliantį dalyvavimą. Kultūros ambasadoriams tai ypač vertinga: jų vaidmuo – tiesti tiltus tarp žmonių, meno kūrinių, objektų ir kultūros erdvių.

Pagrindiniai mokymosi aspektai

• Mokantis muziejuje, sensorinis įsitraukimas padeda pereiti nuo pasyvaus žiūrėjimo prie aktyvaus patyrimo.

• Penki pojūčiai gali būti pasitelkiami tiesiogiai, netiesiogiai arba vaizduotėje, atsižvelgiant į saugumą ir aplinkybes.

• Tinkamos pojūčius žadinančios priemonės ir užduotys yra paprastos, pagarbios, saugios ir susijusios su kultūros objektu ar erdve.

• Atvirieji klausimai skatina dalyvauti, nes nereikalauja vieno teisingo atsakymo.

• TimeSlips principai sensorinio įsitraukimo veiklose palaiko vaizduotę, priėmimą ir nesėkmės baimės nekeliantį dalyvavimą.

• Vyresnio amžiaus kultūros ambasadoriai gali kurti trumpas, pritaikomas veiklas, padedančias bendraamžiams jaustis užtikrintai ir įtrauktiems.

1.      Crawford, A. (2022). On the Road to Communities. University of Dundee. https://www.dundee.ac.uk/feature/road-communities

2.      D’Andrea, F., Dening, T., & Tischler, V. (2022). Object handling for people with dementia: A scoping review and the development of intervention guidance. Innovation in Aging, 6(5), igac043. https://doi.org/10.1093/geroni/igac043

3.      Museums Galleries Scotland. (2023). Creating a sensory backpack at University of Dundee Museums. https://www.museumsgalleriesscotland.org.uk/sector-story/creating-a-sensory-backpack-at-university-of-dundee-museums/

4.      Thomson, L. J., Lockyer, B., Camic, P. M., & Chatterjee, H. J. (2018). Effects of a museum-based social prescription intervention on quantitative measures of psychological wellbeing in older adults. Perspectives in Public Health, 138(1), 28–38. https://doi.org/10.1177/1757913917737563

5.      TimeSlips Creative Storytelling. (2019). TimeSlips storytelling program launches a creative care revolution for people living with dementia. https://www.timeslips.org/news-post/timeslips-storytelling-program-launches-a-creative-care-revolution-for-people-living-with-dementia/

6.      TimeSlips Creative Storytelling. (2021). Get Engaged! Introducing the TimeSlips Engagement Parties. https://www.timeslips.org/get-engaged-introducing-the-timeslips-engagement-parties/

7.      Todd, C., Camic, P. M., Lockyer, B., Thomson, L. J. M., & Chatterjee, H. J. (2017). Museum-based programs for socially isolated older adults: Understanding what works. Health & Place, 48, 47–55. https://doi.org/10.1016/j.healthplace.2017.08.005

8.      Ucar, E. (2015). Multisensory Met: Touch, smell, and hear art. The Metropolitan Museum of Art. https://www.metmuseum.org/perspectives/multisensory-met

9.      Veall, D., et al. (2017). Museums on Prescription: A guide to working with older people. https://www.culturehealthandwellbeing.org.uk/sites/default/files/2019-08/mop-good-practice-guide.pdf

10.  TimeSlips Creative Storytelling. Oficiali interneto svetainė ir kūrybinio įsitraukimo ištekliai. https://www.timeslips.org

11.  Museum-Ed. Involving the senses makes sense. https://www.museum-ed.org/involving-the-senses-makes-sense/

12.  Museums should activate multiple senses, not just the eyeball [vaizdo įrašas]. YouTube. https://www.youtube.com/watch?v=m1-r7CR6FsI

13.  Kids in Museums. Welcoming families with special educational needs and disabilities. https://kidsinmuseums.org.uk/resources/welcoming-special-needs-families/